Universalus dėsnis: vienas valdžios įsikišimas į savanoriškus žmonių santykius visuomet pareikalauja tolimesnio kišimosi. Kuo šis kišimasis ir reguliavimas yra kvailesnis, tuo daugiau iš jo atsirandančių skylių tenka kamšyti.
Geras pavyzdys – draudimas prekiauti alkoholiu po 10 valandos vakaro. Čia nenoriu gilintis į šio draudimo absurdiškumą, tačiau aišku viena – draudimas prekiauti alkoholiu po 10 valandos tikrai nepakeis žmonių pomėgių vartoti alkoholį. Ten kur yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Vienintelis skirtumas, jog esant draudimui poreikis patenkinamas su „nelegalumo“ rizikos antkainiu. Vienas iš pavyzdžių – pastaruoju metu paplitęs taksistų prekiavimas alkoholiniais gėrimais.
Kaip ir buvo galima tikėtis, valdžia priėmė įstatymo pataisas, draudžiančias taksi vairuotojams darbo metu laikyti ir gabenti alkoholio produktus. Daug šurmulio tai nesukels, tikriausiai alkoholiu bus prekiaujama lygiai taip, kaip ir iki šiol, tik kaina padidės dar labiau. Galbūt bus nubaustas vienas kitas taksistas. Neišspręs tai nei alkoholio vartojimo, nei jo nelegalaus pardavinėjimo problemų. Ta pačia argumentacija beliko tik laiko klausimas, kada alkoholiu bus uždrausta prekiauti kioskuose.
Tačiau mintis aiški – vienas įsikišimas sukelia kitų įsikišimų poreikį, kol apsižiūrime, jog reguliuojamas kiekvienas mūs gyvenimo aspektas. „Retai visa laisvė prarandama iš karto“ (David Hume).
