Šiandien minima pasaulinė vartotojų teisių diena. Puiki proga prisiminti, kad teisę rinktis, ką ir kaip vartoti, turėjome ne visada. Ne taip seniai už mus buvo bandoma nuspręsti, kaip dažnai valgyti bananus ar mandarinus, kokio dydžio ir išplanavimo bute gyventi, kur keliauti, arba tiksliau – kur nekeliauti. Kad tik nesugalvotume kitaip, nei buvo numatyta iškreiptoje vienodų žmonių armijos utopijoje.
Tos dienos praeityje, ir šiandien tikrai galime pasidžiaugti laisve ir teise pirkti, ką norime, ir gyventi taip, kaip mums atrodo prasmingiausia ir teisingiausia. Savo vartotojų teisėms apginti turime teisinę sistemą, kuri, nors ir netobula, tačiau leidžia kontraktinių teisių nevykdantį paslaugos tiekėją ar prekės pardavėją traukti atsakomybėn, reikalauti laikytis susitarimo. Tai pamatinė mūsų teisė ir malonu ją paminėti.
Minint šią dieną svarbu nepamiršti, kad teisė be atsakomybės egzistuoti negali. Jeigu aš turiu teisę rinktis tarp raudono ir žalio obuolio ir pasirenku žalią, tai yra mano pasirinkimas ir mano atsakomybė. Piktintis, kad mano pasirinktas obuolys nėra ir žalias, ir raudonas vienu metu, atrodytų, keista. Piktintis, aišku, galime visi, tačiau jeigu pasirinkome patys ir niekas nežadėjo mums dvispalvio obuolio, tai jau saviraiškos teisė, o ne vartotojo teisė.
Gaila, bet Lietuvoje ši antroji, atsakomybės, dalis vis dažniau pamirštama. Vartotojus stengiamasi apginti nuo visų galimų jų pasirinkimų pasekmių ir nejučia pamirštama, kad saugumas irgi turi kainą ir jo dydį gali rinktis vartotojas. Teisės aktais nustatomi aukšti minimalūs produktų saugumo reikalavimai, ženklinimo taisyklės, paslaugas leidžiama teikti tik kalną leidimų turinčiam subjektui. Visa tai kainuoja laiko ir pinigus ir galiausiai atsispindi produkto ar paslaugos kainoje. Rezultatas – mažesnė prekių ir paslaugų įvairovė ir didesnės kainos.
Ignoruodami šias ekonomines tiesas ir pasiduodami vis stiprėjančiai nemokamo saugumo, kurį mums „turėtų“ garantuoti įstatymai, iliuzijai, patys žudome savo, vartotojų, pasirinkimo galimybes ir priežastis minėti teisės į šiuos pasirinkimus dieną. Abejoju ar džiaugtumėmės, jeigu rinkoje liktų tik nesudėvimi, neplyštantys, tačiau ypatingai brangūs batai ar niekada negendantys, tačiau finansiškai neįkandami automobiliai. Tai labai reali grėsmė, jei toliau savo atsakomybę už pasirinkimus lengva ranka atiduosime į teises be atsakomybės mums žadančių valdžios institucijų rankas.
