Iš Singapūro ekonomikos galime mokytis labai daug. 2011 metais ši valstybė užėmė antrą vietą pasauliniame ekonominės laisvės indekse, turi vieną žemiausių korupcijos lygių pasaulyje. Šie įvertinimai ir rezultatai tikrai ne atsitiktinumas, o protingos ekonominės politikos rezultatas.
Štai dar vienas, smulkus, bet puikiai teisingą požiūrį į verslą ir valstybinį jo reguliavimą iliustruojantis pavyzdys – gatvės prekeivių licencijavimas. Prekeiviai ir jų lauko stendai (kavinės) yra reitinguojami į keturias rizikos grupes: A, B, C ir D. A grupė reiškia saugiausią maistą, D grupė mažiausiai saugų. Atėję klientai gali matyti, kokį įvertinimą turi jų pasirinktas stendas ir sprendžia, kur nusipirkti užkandį. Taip pat puiku yra tai, jog galima akivaizdžiai matyti kainų skirtumus tarp kitokį įvertinimą turinčių prekeivių. Vartotojas ne tik pamato ir supranta maisto saugumo kainą, bet ir gali nuspręsti, kaip riziką vertina pats. Už pažeidimus taip pat neskubama atiminėti licencijų, yra skiriami nuobaudų taškai ir tik viršijus jų limitą per numatytą terminą atsiranda pavojus prarasti licenciją.
Šis pavyzdys tikrai nėra tobulas, tačiau puikiai iliustruoja principą, kurį galėtume pritaikyti ir Lietuvoje ir ne tik maisto prekybos srityje. Vietoje licencijų išdavimo, baudų skyrimo ir įstaigų uždarymo, verslą kontroliuojančios institucijos galėtų pereiti prie informavimo funkcijos. Įvairias licencijuojamas paslaugas teikiantys subjektai tiesiog būtų įpareigoti klientams matomoje vietoje (ant durų) skelbti kontroliuojančios institucijos įvertinimą. Pavyzdžiui: ši kavinė atitinka visus mūsų keliamus reikalavimus, arba, valgydami šioje valgykloje rizikuojate apsinuodyti.
Tokia sistema būtų labai naudinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, vartotojui būtų sugražinta pasirinkimo ir rizikos vertinimo teisė. Jeigu norėtų, galėtų eiti pietauti gerokai pigiau pas gerai pažįstamą ir patikimą virėją, nors jis ir neturi higienos paso. Antra, išryškėtų saugumo kaina, nes padaugėtų teikiamų paslaugų ir prekių kokybės įvairovė. Pavyzdžiui – per porą savaičių suplyštantys batai už kelis litus. Trečia, atsirastų galimybė įvertinti kontroliuojančių institucijų reikalingumą, jų veiklos naudingumą visuomenei, geriau suprastume, kur jų įvertinimas yra svarbus vartotojui, o kur jis visiškai niekam neaktualus.
Jeigu ši nauja sistema jums atrodo per daug laisva, jokių problemų, ir toliau galėtumėte naudotis tik puikius įvertinimus gavusių parduotuvių ir kavinių paslaugomis. Tačiau kiti vartotojai galėtų vertinti riziką patys, lygiai taip pat kaip tai daro kiekvieną kartą atėję vakarieniauti pas draugus ar gimines.
