Vakar žiniasklaidoje pasirodė straipsnių serija apie Europos parlamento (EP) siekį uždrausti visus rūkytos mėsos gaminius. Juose buvo rašoma, kad rūkytos mėsos gaminiai kenksmingi sveikatai ir gali potencialiai sukelti vėžį, dėl to EP ketina juos uždrausti. Gana greitai paaiškėjo, kad visgi bus draudžiama gaminti ir parduoti tik su keliais sveikatai galimai pavojingais priedais rūkytus mėsos gaminius. Taigi tiek daug dūmų sukėlė visai nedidelė ugnelė.
Ką parodė šis skandalas? EP tikrai turi galią uždrausti produktus, kurie, jų nuomone, pavojingi sveikatai. Neseniai pavojingomis buvo paskelbtos daniškos bandelės, kuriose cinamono kiekis viršija leistinas normas. Tik daug kas pamiršta paminėti tai, kad norint bent šiek tiek priartėti prie žmogaus sveikatai pavojingo cinamono (o konkrečiai jame natūraliai esančios medžiagos coumarino) kiekių, keletą metų kasdien reikėtų suvalgyti bent po dešimt tokių bandelių. Norint išsaugoti šias bandeles danai turi įrodyti, kad jos yra jų kultūrinio paveldo dalis ir dėl to negalima uždrausti šio skanėsto. Panašiai kai kurie straipsnių komentatoriai gynė ir lietuviškus rūkytus mėsos gaminius – kaip jų galima atsisakyti, juk tai mūsų kulinarinio paveldo dalis. Džiugu, kad šios baimės buvo nepagrįstos ir visgi galėsime mėgautis natūraliai rūkytomis dešromis ir kumpiais ir neteks jų kaip danams ginti prieš EP narius kaip ypatingai svarbios mūsų kultūros ir identiteto dalies.
Tačiau ar kartu nėra truputį baisu, kad vieną dieną panašus draudimas tikrai bus priimtas? Kad norėdami pasidžiaugti galbūt ir ne pačiu sveikiausiu, bet mums patinkančiu maistu, vyno taure vakare, ar trečiu kavos puodeliu, jausime pareigą ginti šį savo pomėgį ir bijosime vieną dieną tokias galimybes prarasti. Liūdna, kad net mūsų šaldytuvo turinys po truputį tampa politikos objektu, kad nebelieka skirtumo tarp to, kas asmeniška ir liečia tik mane patį ir kas yra „res publica“ – visuomenės reikalas.
