Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnis skelbia: „Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas“.
Šioje paskaitoje sužinosi, kodėl „nemokamas“ mokslas iš tiesų kainuoja bei kas už jį moka. Išsiaiškinsime, kas yra valstybės pinigai ir iš kur jie atsiranda. Kas pasikeistų jei už mokslą tektų mokėti tiesiogiai?
Kas moka už nemokamą mokslą?
Įprasta manyti, kad mokslas yra nemokamas. Ir tikrai, juk niekas kas mėnesį neneša pinigų mokyklos direktoriui, po pamokos prie mokytojo stalo neišsirikiuoja mokinių, norinčių atsiskaityti už pamoką, eilė.
Taip yra todėl, kad už mokslo paslaugas sumoka valdžia. Ir daugelis tai laiko gera valdžios valia. Tačiau visas „nemokamo“ mokslo miražas kaip mat išsisklaido suvokus vieną paprastą faktą – valstybė savo pinigų neturi. Į biudžetą pinigai surenkami iš žmonių.
Kasdien kiekvienas žmogus, pirkdamas, parduodamas, mokėdamas atlyginimą – sumoka mokesčius. Lietuvoje šiuo metu taikomi net 28 skirtingų pavadinimų mokesčiai. Visi mokesčių pavidalu sumokėti pinigai yra sudedami į bendrą katilą ir tuomet išdalijami įvairioms viešosioms paslaugoms ir funkcijoms finansuoti. Taigi, valdžia pinigus surenka tam, kad vėliau savo nuožiūra juos perskirstytų.
Pagalvok, kodėl valdžia gali duoti „nemokamus“ mokytojus, mokyklos pastatus ir vadovėlius? Ogi todėl, kad ji iš pradžių kažką apmokestina, mokesčius surenka ir tik tuomet už šiuos pinigus teikia „nemokamo“ švietimo paslaugą.
Kaip jau minėta, pinigai skiriami viešosioms funkcijoms – tai tokios sritys, kuriomis patys gyventojai pasirūpinti negalėtų, todėl jomis rūpintis turi valdžia. Viena iš šių sričių yra – švietimas. Ar tikrai be valdžios pagalbos nesugebėtume pasirūpinti savo išsilavinu, išsiaiškinsime antrajame pamokos skyriuje. Dabar svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad mokesčiai surenkami iš visų gyventojų. Tačiau toli gražu ne visi pasinaudoja jų teikiama nauda.
Perskirstant pinigus – už nemokamą mokslą sumoka ir tie, kurie švietimo paslauga nesinaudoja – kurie jau nebesimoko ar net niekuomet nesimokė; pinigai negrąžinami ir tiems, kurie renkasi mokytis privačiai ir už savo išsilavinimą moka tiesiogiai. Tiesioginiu mokėjimu laikykime tokį atsiskaitymą, kai prekės ar paslaugos pirkėjas reikiamą ir iš anksto žinomą sumą pats perduoda prekės/paslaugos pardavėjui. Tuo tarpu, atsiskaitant per mokesčius tampa neaišku kas, ką ir iš ko perka, kadangi pinigus valdžia surenka iš visų ir vėliau savo nuožiūra juos perskirsto.
Šios situacijos perkėlimas į asmeninį lygmenį padės tai pamatyti dar aiškiau. Tarkim, kiekvieną rytą, ateidamas į mokyklą privalai 40% (būtent tokią atlyginimo dalį sudaro mokesčiai) savo kišenpinigių atiduoti klasės seniūnui, jis už šiuos pinigus kiekvieną šeštadienį rengia „nemokamus“ mezgimo kursus, į kursus gali ateiti visi norintys, organizuojamos profesionalios mezgimo technikos paskaitos, kviečiami tikri mezgimo ekspertai iš viso pasaulio, seniūnas netgi pasirūpina „nemokamais“ virbalais ir siūlais. Sutiksi, jog tiems, kurie domisi mezgimu šie kursai yra tikras stebuklas. Tačiau ar tikrai tai yra įdomu visiems, kurie už šiuos kursus sumoka? Galbūt tu mieliau tą dalį savo kišenpinigių sutaupytum ir metų gale nusipirktum naują nešiojamąjį kompiuterį? Arba skirtum skanesniems pietums kavinėje? Be to, gal tu mezgimu netgi visiškai nesidomi, o savaitgaliais dar ir neturi laiko, nes lankai futbolo treniruotes, važiuoji į kaimą arba tiesiog ilsiesi namuose? Kodėl tuomet dalį savo pinigų privalai skirti mezgimo kursams? Seniūnas tau atsako: nes šie kursai visiems yra labai naudingi. Tačiau, kaip kitas žmogus gali žinoti, kas yra naudinga Tau?
Panašiai elgiasi ir valdžia, teikdama „nemokamą“ mokslą. Valdžios žmonės nori pasirūpinti visos visuomenės gerove, tačiau kaip gi nustatyti, kas yra gerai visiems? Juk visuomenė nėra kažkoks mistinis subjektas, turintis savo norą ir valią. Visuomenė sudaryta iš atskirų individų, kurie yra skirtingi. Todėl yra tik mano, tavo, Petro ir Onutės norai, kurie skiriasi ir kurių neįmanoma suvienodinti. Sutiksi, kad kiekvienas pats geriausiai žino ko jis nori. Todėl ar nebūtų geriau, jei dalis pinigų, kurie sumokami mokesčiams, liktų pačiam žmogui ir jis su jais galėtų elgtis kaip tinkamas? Nuo šio klausimo pereikime prie antrojo šio paskaitos skyriaus ir išsiaiškinkime, kas būtų, jei už mokslą tektų mokėti tiesiogiai?
Jei už mokslą mokėtume tiesiogiai, tai…
Veikiausiai sutiksi, kad švietimo paslauga yra ekonominė gėrybė, kadangi ji teikia naudą. Taip pat jai sukurti yra naudojami riboti ištekliai (pvz. mokytojų, dėstytojų, administruojančio personalo darbas, pastatai, vadovėliai ir kt.). Akivaizdu, kad šie ištekliai galėjo būti panaudoti ir kitoms ekonominėms gėrybėms kurti. Mokytojai galėjo dirbti įmonių direktoriais, mokyklų pastatai galėjo būti vandens pramogų parkai, o vietoj matematikos vadovėlio išleista kulinarijos knyga.
Tai tik įrodo, kad švietimo paslauga yra lygiai tokia pati paslauga kaip ir visos kitos. Taip pat ji turi ir savo vartotojus – moksleivius bei studentus. Nuo kitų paslaugų švietimas skiriasi tik tuo, kad už jį sumokama ne tiesiogiai, bet per mokesčius. Dažnai manoma, kad mokesčiai ir yra atsiskaitymas už paslaugas. Tačiau ar tikrai taip?
Visų pirma, kaip jau išsiaiškinome pirmame skyriuje, už „nemokamo“ mokslo paslaugą tenka sumokėti ir ja nesinaudojantiems, tuo tarpu „realiame gyvenime“ kiekvienas už geidžiamą prekę ar paslaugą moka pats. Taip pat, kiekvieną kartą pirkdamas turi galimybę rinktis – pirkti ar nepirkti, jei pirkti tai kur, už kiek ir kada. Tuo tarpu, valdžia, surinkdama mokesčius nepaklausia, ar paslauga, kurią už surinktus pinigus teiks, tau yra reikalinga ar tu ja naudosiesi.
Paprastai tariant, kai nusprendi vakare su draugais pažaisti boulingą, visada turi galimybę rinktis: palygini kainas skirtingose vietose, įvertini savo norus ir finansines galimybes ir tik tuomet pasirenki, tavo manymu, geriausią variantą. O štai sumokėjęs mokesčius nežinai kiek, kada ir kokių paslaugų gausi.
Pagalvokime, kas būtų jei švietimo paslaugai galiotų tokie patys ekonominiai dėsniai kaip ir visoms kitoms ekonominėms gėrybėms. Kas nutiktų jei švietimas taptų preke rinkoje? Visų pirma, tai nebūtų tokia jau didelė sensacija, mat ir dabar yra gausu privačių mokyklų bei universitetų, kuriuose mokomasi savo lėšomis. Tai įrodo, jog žmonės patys yra pakankamai sąmoningi suprasti, kad išsilavinimas teikia naudą. Nors atrodo, kad valdžia mano, jog jei ji nepasirūpintų „nemokamu“ mokslu, visi būtų beraščiai; jei neatimtų dalies kiekvieno pinigų ir nepaskirtų jų švietimui – patys to padaryti nesugebėtume. Ar tikrai taip? Ar žmonėms būtina priverstinė kontrolė? Ar tėvai nesugebėtų pasirūpinti savo vaikų išsilavinimu jei valdžia nepaimtų dalies jų pinigų ir priverstinai nepaskirtų švietimui? Kas nutiktų jei valdžia imtų kiek labiau pasitikėti žmonėmis?
Įsivaizduokime, kad gyvename tokiame pasaulyje, kuriame švietimu reikia pasirūpinti patiems. Šiame pasaulyje nėra mokesčių, todėl už kiekvieną gėrybę tiesiogiai moka pats vartotojas. Niekas nėra priverstas mokėti už tai, ko pats nelaiko gėrybe.
Švietimo paslauga funkcionuotų rinkoje kaip ir visos kitos paslaugos. Žmonės turėtų galimybę rinktis. O rinkdamiesi ir tiesiogiai mokėdami pinigus, jie siųstų signalus apie tai, kas jiems reikalinga, kas atitinka jų poreikius. Tokiu būdu švietimas kurtųsi žmonių, o ne valdžios norų pagrindu.
Ar nebūtų švietimo kaina, tokiu atveju, neįkandama? Kaip ir visos kitos prekės ir paslaugos švietimas kainuotų įvairiai – tam, kad būtų galima patenkinti skirtingus poreikius. Juk, kaip žinia, kaina nėra statiškas dydis. Ji susiformuoja per pasiūlos ir paklausos santykį. Kainas laisvoje rinkoje nustato patys vartotojai. Kaina reaguoja į žmonių norus ir galimybes (plačiau apie kainą skaityk įraše „Kiek turi kainuoti bilietas į Lady Gaga koncertą?“).
Taip pat, tarp mokymo įstaigų atsirastų konkurencija – jos būtų priverstos stengtis kuo geriau patenkinti vartotojų norus. Nekokybiškas bei rinkoje nepaklausias paslaugas siūlančios mokymo įstaigos būtų priverstos tobulinti savo veiklą arba persikvalifikuoti ir teikti kitas paslaugas. Todėl, esant laisvos rinkos sąlygoms, galimybę funkcionuoti turėtų tik geriausiai vartotojų norus tenkinančios įstaigos.
Taigi, šioje paskaitoje išsiaiškinome, kad „nemokamas“ mokslas vis tik kainuoja. Ir ši kaina nėra vien tik piniginė išraiška. Tikiu, kad Tau, kaip švietimo paslaugos vartotojui, ši paskaita padėjo aiškiau ir visapusiškiau suvokti valdžios teikiamų „nemokamų“ paslaugų kainas.
UŽDUOTIS: išspręsk testą.
- Kas moka už nemokamą mokslą? a) seimo nariai; b) visi mokesčių mokėtojai; c) žmonės, kurie naudojasi švietimo paslauga.
- Kuo valstybinio švietimo paslauga skiriasi nuo kitų paslaugų? a) už švietimą mokama ne tiesiogiai; b) švietimas neturi tiesioginių vartotojų; c) švietimo paslaugai sukurti nenaudojamos ribotos gėrybės.
- Kas yra ekonominė gėrybė? a) tai, kas Tau teikia naudą; b) tai, kas nenaudinga Tau, tačiau naudinga visai visuomenei; c) tai, ką galima išreikšti skaičiais.
- Kas yra mokesčiai? a) ekonomikos stabilizavimo priemonė; b) atsiskaitymas už suteiktas viešąsias paslaugas; c) privalomi mokėjimai į valstybės (savivaldybių) biudžetus ir fondus.
- Kas šiuo metu nustato aukštojo mokslo kainas? a) patys vartotojai – studentai; b) šalies valdžia; c) universitetų vadovai.
Pasitikrink! Atsakymų gairės: goo.gl/yLG3kd
