Tarp mokesčių reformos ir „Rheinmetall“ gamyklos Baisogaloje statybos pradžios – kokias temas šiais metais stebėjome ekonomikoje? 

Pirmoji tema – ekonomikos konkurencingumas. Jis – ne tik prielaida žmonėms kurti gerovę ir surinkti valstybės biudžetą, bet ir šalies saugumo garantas. 2024-ųjų pabaigoje „Teltonika“ į dienos šviesą ištraukė tai, ką nuosekliai argumentavome visuomenei ir politikams: šalies gyventojus, įmones ir valstybės institucijas apraizgiusią biurokratiją. Pareiškimas stabdyti milijonines investicijas Lietuvoje mobilizavo politikus kalboms apie greitus valdžios sprendimus ir biurokratijos mažinimą. 

Gana greitai jas pakeitė kitos, bet teigiamų vis dėlto poslinkių įvyko. Ekonomikos ir inovacijų ministerija pavedė jai pavaldžioms institucijoms rasti bent po tris sritis, kuriose galima tuoj pat sumažinti administracinę naštą, atsisakyti perteklinių funkcijų. Patvirtinti „žaliasis koridorius“ ir „investicijų greitkelis“ – nuostatos stambias investicijas įgyvendinti greičiau ir paprasčiau. Finansų ministerija sutelkė kitas ministerijas rasti erdvę sutaupymams – bent jau mažinant pastatų išlaikymo kaštus. Mūsų Vyriausybei pasiūlytas sisteminio dereguliavimo žvilgsnis tapo pamatu perteklinių reguliavimų mažinimo komisijai sukurti. Apsistojusiai, tiesa, ties ginčais tarp verslo ir institucijų. Keičiantis Vyriausybėms, darbams šiose srityse užtrauktas rankinis stabdis. 

Antroji tema – mokesčiai. Nuo 2026 m. pradžios įsigalios tai, ką XIX-oji Vyriausybė laikė „kosmetiniais pakeitimais“ – didės pelno mokestis įmonėms, bus progresyviai apmokestinamos gyventojų pajamos, įvedamas mokestis draudimo sutartims ir kt. Nepaisant to, kad tarptautinių organizacijų vertinimais, išliekame tarp vieną konkurencingiausių mokesčių sistemą turinčių šalių, neramina ne tarifai. Svarstymų metu akcentavom, kad labiausiai pokyčiai gali paliesti vidurinę klasę – tuos žmones, kurie paprastai laikomi demokratijos ir ekonominio augimo pamatu. Gyventojai gali ieškoti būdų, kaip išvengti didesnio mokesčio tarifo, ar neverta persikelti į mažesnio apmokestinimo valstybę. 

Net jei tokia pasekmė ir nenumatyta mokesčių įstatyme – įspėjome, jog ne visuomet pajamos į valstybės biudžetą auga tolygiai su didėjančiais mokesčių tarifais. Ekonomikos ir inovacijų ministerija sako nuogąstavimus girdinti – svarbiu siekiu laiko poreikį stebėti mokesčių reformos poveikį ir priimti greitus sprendimus. 

Metų galą vainikavo 2026 m. valstybės biudžeto priėmimas. Diskusijas dėl realaus ir popierinio biudžeto gynybai augimo palikus nuošalyje, neramina skolos, valstybės biudžeto deficito augimas. Jau netrukus palūkanoms už skolą išleisime per 1 mlrd. eurų. Dienos – ar metų – pabaigoje tai reiškia, kad vis didesnė biudžeto dalis judės nuo ateities investicijų prie praeities įsipareigojimų aptarnavimo. 

Šiais metais priimta pensijų reforma sumažino paskatas kaupti senatvei ir sustiprino signalą, kad dabartinis vartojimas svarbesnis už ilgalaikį finansinį savarankiškumą. Gyventojų ir kaupiančiųjų nepasitenkinimas sistema aiškus ir vertas dėmesio, tačiau esminis klausimas tas pats – ar pensijų politika skatina žmogų pačiam rūpintis savo senatve. 

Ilgalaikis požiūris ne visada atsispindėjo ir darbo rinkos politikoje. Dalis gyventojų šiandien iškrenta iš darbo rinkos arba į ją nebesugrįžta dėl valdžios sprendimų bei socialinių išmokų dydžio – tam tikrais atvejais didesnių nei jų galimas gauti atlyginimas. Per metus valstybės biudžetas dėl to, skaičiuojama, praranda kelis šimtus milijonų eurų, o ekspertai įspėja, kad polinkis nedirbti persiduoda iš kartos į kartą. Diskutuojant, ką daryti aukščiausiu lygmeniu, kol kas matome nesutarimą: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mato poreikį iš sistemos ištraukti piktnaudžiaujančius, premjerė laikosi pozicijos bet kokia kaina saugoti nedarbo išmokas net ir išėjusiems iš darbo savo noru.

Darbą nutraukus XIX Vyriausybei, atsitraukė ir planai dėl kainų stebėjimo. Lengviau atsikvėpėme – juk maišomos priežastys su pasekmėmis, o kainų stebėjimas veda link centralizuoto jų nustatymo, didesnio valstybės kišimosi į rinką. Net jei kol kas to politikai ir nesitiki daryti. 

2025-aisiais naujai suskambo žodis atsakomybė – politinė pirmiausia. Bet prasidedanti nuo mažų dalykų – kasdienių sprendimų ir perauganti į įsipareigojimą valstybės ateičiai. Klausimas, kaip rinksimės jį atliepti. Dar kartą įsitikinome, kiek pagundų slypi valdžioje, o mūsų kaip visuomenės atsparumas priklauso tik nuo mūsų pačių. 

Vienaip ar kitaip tęsiamos visos aukščiau minėtos temos bus aktualios ir 2026-iaisiais: stebėsime mokesčių ir pensijų reformos poveikį, į kurią pusę nusvers darbo rinkos svarstyklės ir kiek matomai valdžios ranka įsitrauks į laisvus mainus. Visgi ekonomiką augina ne valdžios sprendimai, o žmonės – tegu tai ir būna smulkus linkėjimas kitiems metams.