Ribos, kurios augina, yra tos, kurios ne sulaiko, o veda pirmyn. „Jeigu viskas padaroma už vaiką – jis nejuda. Bet jei viskas per sunku – jis irgi nesiims. Tarp šių dviejų kraštutinumų vyksta tikrasis augimas. Ne tobulas, bet gyvas“, – sako psichologė Aušra Kurienė. Tai galioja visiems – nesvarbu, kiek mums metų.

Šiame pokalbyje – ne auklėjimo taisyklės, o žvilgsnis į tėvystę kaip į bendrą augimo kelią. Apie ribas, kurios nebaudžia, o palaiko. Apie tėvus, kurie geba nebijoti vaikų norų, bet ir neskuba jų tučtuojau išpildyti. Apie vaiką, kuris mokosi pasakyti ne tik „noriu“, bet ir „man šalta“ – nes ima pažinti save.

Ir tai – ne tik apie vaikus. Kai nuo mažens išmoksti, kad tavo poreikių patenkinimas priklauso ne nuo pašalpos, o nuo tavo paties pastangų – kitaip priimi ir gyvenimo iššūkius, ir kitų pagalbą. Tada ir suaugęs ne lauki, o veiki. Toks pamatas ugdo ne tik ekonominį, bet ir vidinį raumenį – gebėjimą gyventi aktyviai, atsakingai, nebijoti klysti.

Apie vidinius žemėlapius, kuriuos kiekvienas kuriame – sau, vaikui, gyvenimui – pokalbis tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ su psichologe Aušra Kuriene ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidente Elena Leontjeva.