Tai pasiduodi? – vienas per kitą klausinėjo kolegos, kai pranešiau apie sprendimą išeiti iš darbo mokykloje. Per sunku? Neištvėrei? Pervargai?, – pasipylė teiginių lavina. Suprantu – mano pasirinkimas yra matomas kaip silpnumo ženklas, o ne branda keisti ar eiti nauju keliu. Aplinka stebisi mano požiūriu, kad sprendimas – mano rankose, tad tiek už asmeninius pasirinkimus, tiek už savo profesinę kelionę esu atsakinga pati.

Ši istorija man nutiko dirbant mokykloje. Ar tai nišinė ar masinė problema? Esu tikra, kad pavyzdžių, kai aplinka nusprendžia už jus, rastumėte kiekvienas. Visi jie – apie žmogaus laisvę ir galią spręsti. Net jei ir galvojame, kad sprendimus priimame patys, dažnai juos suformuoja minia. Jai visiškai nesvarbi autentiška žmogaus būtis. 

Į problemą pirmiausiai pažvelkime iš savo pačių perspektyvos. Užduokime sau keletą refleksinių klausimų, leisiančių persvarstyti savo sprendimus: Ar turiu drąsos pasirinkti, iš ko perku prekes ir paslaugas? Ar balsuoju rinkimuose? Jei taip, ar darau tą sąmoningai, ar mane veikia aplinka? Ar drąsiai išreiškiu savo pasirinkimą, net jei kitiems jis atrodo keistas? Jei draugai važiuoja atostogauti į užsienį, o aš noriu pasilikti Lietuvoje, kokį sprendimą priimu? Kokie jūsų atsakymai į šiuos klausimus ir kokią įtaką jiems turi kiti žmonės? Ar kitiems brukant savo nuomonę, turite drąsos pasirinkti pagal savo tikslus ir poreikius? Apskritai, ar žinote ko norite jūs?

Asmeninės drąsos išbandymas vyksta ne tik kasdieniuose pasirinkimuose. Gilinantis aiškėja, kad tai, kaip žmogus elgiasi atsidūręs pasirinkimų kryžkelėse, didele dalimi lemia jo vaikystės patirtis. Suaugę ir kasdien žongliruodami atsakomybėmis užmirštame: savęs, kaip atsakingo, sprendžiančio, laisvo pasirinkti suvokimas prasideda nuo pačių jauniausių dienų. Todėl labai svarbu nenugalinti dar visai mažo vaiko. Net ir penkiametis jau gali nusinešti savo lėkštę nuo pietų stalo. Tokie ar panašūs veiksmai darželyje ar namuose jį įgalina veikti, o gal ir apsispręsti, kurią iš gautų užduočių jis atliks pirmą. Taip ugdomas supratimas apie save kaip veikiantį, sprendžiantį, klystantį ir vėl iš naujo bandantį žmogų, turintį savo asmeninius tikslus ir poreikius. 

Kada suvalgyti saldainį, o kada pasilikti jį ateičiai? Kada atlikti namų darbus, o kada žaisti? Lankyti būrelį ar jį mesti? Dėtis kepurę lauke spaudžiant šaltukui ar ne? Šios mažos pasirinkimų treniruotės vaikystėje yra esminės, nes ugdo mūsų pasirinkimų, atsakomybės už savo veiksmus, savarankiškumo „raumenyną”. Jos pamažu stiprina  mūsų galią spręsti ir atskirti savo balsą nuo minios. 

Esame maži, ar dideli, pilnai savarankiški ar dar tik besimokantys veikti autonomiškai, labai svarbūs du aspektai: šalia esančių žmonių vaidmuo ir mūsų reflektavimo įgūdis. Geras patarimas – aukso vertės, bet retas iš jų yra nukreiptas į patį klausiantįjį, labai dažnai patarėjai perkelia jam savo patirtį ir baimes, ne klausia, o teigia, ne paskatina, o užkrauna ieškančiąjam patarimo dar ir savo matymą, kartais net smerkia. O iš tikrųjų sprendimas – tavo rankose! Todėl tik atskyrę savo pasirinkimus, nuo kitų mums peršamų siūlymų, pasitikėsime savimi kaip galinčiais priimti teisingus sprendimus. 

Sugrįžkime į mokyklą. Ką vaikai, mokytojai, tėvai gali padaryti, kad į kitų žmonių sprendimus žvelgtume pagarbiai? Pagrindinis patarimas – svarbu mokytis priimti kito žmogaus autonomiją, tai yra leisti kitam veikti, klysti ir pačiam pristatyti savo pasirinkimus. Patarti kitam tik tada, jei žmogus to prašo – ne per teiginius, bet per klausimus padėti jam pačiam susivokti ir priimti savarankiškus sprendimus. Be to, turėtume nuolat kreipti dėmesį į kalbą – kaip priimame pačius save ir kaip reaguojame į kitų žmonių veiksmus. Žodžiais galime palaikyti, stiprinti, bet jais galime ir prislėgti. Todėl visada prieš ką nors sakydami kitam pasitikrinkime: teigiame, ar klausiame? Vertiname, ar priimame? Pastipriname ar nugaliname? Įkvepiame ar nuslopiname norą veikti?

Nors šiandieninėje visuomenėje dar trūksta pagarbos kito sprendimams, mokykla yra erdvė, kurioje turėtų būti ugdomas savarankiškai mąstantis žmogus. Šeimos aplinkoje ir mokykloje ši kelionė prasideda, bet tęsiasi visą gyvenimą, nes kiekviena gyvenime nutinkanti situacija yra mūsų patikrinimas – renkuosi ar prisitaikau. Tad kolegoms, teigiantiems, kad pasiduodu, prieštaraudama atsakyčiau, kad aš renkuosi, nes esu atsakinga už savo veiksmus, prisimenu turinti sprendimo galią, klausau ne daugumos, o savo poreikių.

Originaliai publikuota IQ.