Mokesčių reforma turi vieną aiškų moto: „Apmokestinkime nedaugelį”, kad už mus prabalsuotų daugelis“. Juk nedaugelio – nedaug, o rinkėjų – daugybė. Reformos autoriai aiškina, kad tik 2,8 proc. gyventojų mokėtų progresinius mokesčius, vadinasi jokios rizikos jie nesukels. Jie neatvairuos prie Seimo prabangiomis mašinomis, langų nedaužys ir nestreikuos. Užtai daugelis – bus patenkinti.

Reforma suskaldė visuomenę ir suformavo atskirą visuomenės grupę. „Nedaugėliai“ – toks tarpinis variantas tarp nenaudėlių ir išrinktųjų. Tačiau kas jie iš tiesų? Ar jų pagrindinė pareiga visuomenei – atiduoti didesnę pajamų dalį mokesčiais? O gal yra žymiai svarbesnė, tačiau nematoma „nedaugėlio“ misija?

Taip, nedaugėliai yra tie, kurie uždirba daugiau. Tačiau tai atsiranda iš santykio su daugeliu ir sugebėjimo jiems tarnauti, tenkinti jų poreikius, pasiūlant geresnes paslaugas, pigesnius sprendimus, patogesnį gyvenimą. Daugelis – tai tūkstančiai žmonių, kurių kasdienybė šiandien kokybiškai kitokia, negu anuomet, kai visas reikmes tenkino vienas valstybinis monopolininkas.

Uždirbantieji daug paprastai kuria su užmoju. Tačiau vienas lauke – ne karys. Todėl jie kuria darbo vietas daugeliui. Šimtus, tūkstančius darbo vietų. Gerai įrengtų darbo vietų, kuriose žmonės šiandien pelno šešiskart daugiau, negu prieš 20 metų (vidutiniškai 2326 euro).

Aplink nedaugelį susiburia vidurinioji klasė. Ji puoselėja atsakomybės ir savarankiškumo kultūrą, gimdo lyderius ir vadovus, kurie greitai auga konkurencinėje aplinkoje. Vidurinioji klasė – itin dinamiška: ji spaudžia „nedaugėlius“ konkurencinga dvasia ir organiškai papildo jų gretas. Tad į valdžios signalą, siunčiamą „nedaugėliams“, pirma įsiklauso būtent vidurinioji klasė. Jai rūpi, ar verta judėti ten, kur valdžia pasitinka užkardomis.

Tiesa, kad gerovės kūrimo ekosistema apskritai funkcionuotų, nedaugėliai nuolat stato, budi ir rizikuoja. Jie užbėga už akių ekonomikos netikėtumams, išmoksta akimirksniu prisitaikyti prie krizių, iššūkių, posūkių. Taip greitai ir tyliai, kad daugelis net nenujaučia, kiek kartų jų įmonės likimas kabojo ant plauko, investicijų planai vos nesužlugo, o svarbūs kontraktai – galėjo nutekėti kiton šalin.

Darbo pasidalijimas visuomenėje yra ne tik apie tai, kad vieni gamina vilną, kiti – vyną. Pamatinis darbo pasidalijimas – tarp daugelio ir nedaugelio, kai vieni dirba prie konvejerio ar biure, o kiti rizikuoja tą konvejerį pirkti, nežinant, ar bus kas perka juo slenkančius gaminius. Nedaugėliai nešioja nematomas naštas, privalėdami paversti begalinius iššūkius galimybėmis. Būtent ši nedaugėlio misija visuomenėje yra lemiama ir pagrindinė. – Ne daugiau mokesčių perskirstymui, o sukurta gerovės kūrimo erdvė, ekonominis saugumas ir apibrėžtumas – daugeliui.

Štai, tokia nedaugelio misija visuomenėje. Ją atradus, pagaliau atsirastų pagarba tiems, kurie kuria daugiau, nes jie pasitarnauja daugeliui – darbuotojams ir vartotojams. Pasakysiu atvirai – jeigu tik tai suvoktume, ne tik visi norėtume likti prie proporcinių mokesčių, bet dar ir suskubtume juos pakeisti regresiniais. Tai netgi leistų privilioti į Lietuvą daugybę užsienyje esančių nedaugėlių. Ekonomika ir biudžetas augtų, o politikai galėtų patenkinti savo rinkėjų lūkesčius žymiai geriau, negu kad pjaunant ir kapojant.

Dabar viskas priklausys nuo to, ką pasirinks „nedaugėliai“. Jeigu jie trauksis iš Lietuvos, jų vaidmenį daugelis pajus, bet bus jau vėlu. Todėl turime dėkoti kiekvienam, kuris, nepabūgęs naujų naštų, nepabėgs, nesitrauks, kuris liks kurti gerovę Lietuvoje. Jie rinkėjams tarnauja žymiai labiau negu politikai.