Politinio pasitikėjimo dirva dega ugnimi, o valdžioje vis neatsiranda tų, kurie prisiimtų atsakomybę. Ją neša pilietinė visuomenė. Politiniai skandalai, net su mumis tiesiogiai nesusiję, paliečia kiekvieną, skaudina tai, kad valstybėje įmanomi tokie neskaidrumai, ir baisu, kad jie gali persimesti nuo galvos ir kitiems organams, mūsų visų santykiams.

Kaip nutiko, kad Lietuvos dirvoje it grybų pridygo tiek akmenų? Gyvename kažkokį piktą Chronos laiką, ir krentame vis žemiau, kai kristi neturime teisės. Nors pirmas instinktas – sviesti akmenis į vienas kitą, iš tiesų tai – laikas rinkti tuos akmenis, valyti aplinką sistemiškai ir ištvermingai. Nelaukti, kol vėl parklupsime, bet pradėti rinkti.

Pirmas parklupimo akmuo – tai neribota valdžia, nors mūsų Konstitucijoje įtvirtintas ribotos valdžios principas. Įtvirtintas, tačiau iki šiol taip ir neįgyvendintas. Valdžios galios nuolat plečiamos ir – koks paradoksas! – pasirodo tokios bejėgės, kai yra tikra būtinybė veikti.

Štai, ir kitas parklupimo akmuo – iki šiol neįgyvendinta tikra ir pilnavertė valdžios atsakomybė. Vien tik pasitikrinimas rinkimais piliečių nebepaguodžia. Kai valdžia neribota, ji puikuojasi savimi, tačiau yra vangi, lėta, neefektyvi. Kai ji stokoja sisteminės atsakomybės – ne jausmo ar retorikos, bet procesų ir veiksmo, bet kokios blogybės įmanomos. Kur nereikia, galios yra perteklinės, bet kai yra būtinybė veikti – nei tarnybos, nei aukščiausios institucijos to veiksmo nesiima.

Kai galių plėtra atsiejama nuo atsakomybės, šalį gali ištikti paralyžius. Ji tampa it statybų aikštele, kur gerovės namai vangiai dygsta ir brangsta, nes derinimai su valdžios instancijomis tęsiasi ilgiausius metus. Vargais negalais pastatytos gamyklos, laboratorijos, sandėliai vis nepriimami valstybės komisijų, nes turėklai ar langinės neatitinka kokios nors kreivos raidės, kuri visiems bado akis, bet niekas nesiima jos pataisyti. Valdžia jaučiasi baisiai atsakinga, kad kreivų raidžių būtų laikomasi, bet nebaudžiama už tai, kad namai liko nepastatyti, kapitalas bėga, o gerovės kūrimo tempai lėtėja, ir ir viskas gali sunykti labai greitai. Griūtis – kai prasideda – yra labai greita, ir sustabdyti domino efekto neužtenka valdžios galios. 

Užtai diskrecijos galia yra grėsmė ne tik visuomenei, bet ir pačiai valdžiai. Grėsmė yra galioje nusavinti ir padalinti, patvirtinti ar atmesti. Grėsmė yra sutelkti savo rankose išteklius, kurie turėtų būti paskirstomi rinkoje, ir paskui savo pačių rankomis juos skirstyti.

Laikas pagaliau susivokti, kad pati valdžia negali nei surišti sau rankų, nei priskirti sau pilnavertės atsakomybės. Nesugeba ji to, nors tu ką: ir tai galioja tiek kokio nors departamento klerkui, tiek ir aukščiausioms instancijoms. Čekiukai, paskolos ar teltonikų pavarymas – visur ta pati liga. Vadinasi, įgyvendinti ribotos valdžios principą, numatytą Konstitucijoje, pati valdžia yra neįgali. Negi atsakomybės teks imtis pilietinei visuomenei?

Galbūt mes iš tiesų turime šansą piktą Chronos laiką paversti Kairos laiku ir išvalyti šalies dirvą nuo akmenų, tapusiu pamatais korupcijai, favoritizmui ir nebaudžiamumui? Gal ši apsivalymo pastanga gali paversti mūsų liūdesio laiką vilties laiku – kai nedaryti pokyčių valstybėje taptų tiesiog neįmanoma – ir visai nesvarbu, kas yra valdžioje. Atsinaujinimo reikia visiems: įsitikinome, kad mus stabdo ne pinigai gynybos biudžete, o valdžios gebėjimas veikti greitai, skaidriai, patikimai. Kiekvienoje institucijoje yra pilietinės visuomenės dalis –  žmonės, kuriems skauda, kurie nepraranda vilties pokyčiams, kurie nuo sisteminių ligų irgi kenčia ir tikiu, kad turi sprendimų, kurių išorėje negali pamatyti.

Atgaivinti orumą įmanoma tik nekišant valstybės galvų į akmenis, bet pripažįstant sistemines ydas, ir atsiliepiant į Kairos laiką. Atgaivinant viltį dėl valstybės skaidrumo ir dėl institucijų, kurioms mes patikime išskirtines funkcijas – tokias, kokių negalime atlikti patys.

Originaliai publikuota „Verslo žinios“.