Mintis, kad valstybė galėtų skatinti nedirbti, skamba absurdiškai. Tačiau būtent taip ir gali pasirodyti, žiūrint į nedarbo draudimo sistemą. Paimama dalis darbuotojo algos, pažadant ją grąžinti tik tada, kai nustojama dirbti. Draudimas nuo netikėto pajamų praradimo, jau kurį laiką yra virtęs mechanizmu, kuris daliai žmonių tampa patogesne atostogų alternatyva.

Ir tai – ne teorinė prielaida, o realybė, su kuria susiduria tiek įmonės, tiek patys darbuotojai. Jau ne vienerius metus darbdaviai kartoja: darbuotojų trūksta. Tuo pat metu ekonomika vis dar auga, bet užimtumo situacija prastėja. 2025 m. liepą nedarbo lygis Lietuvoje siekė 7,1 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis – 5,9 proc. Laisvų darbo vietų skaičius taip pat viršija ES vidurkį – antrąjį šių metų ketvirtį jų skaičius sudarė 2,3 proc. 

Tai nėra darbo pasiūlos problema – tai paskatų problema. Darbo vietų šiandien daugiau nei norinčių ir galinčių jas užimti. Ir ne todėl, kad siūlomi darbai būtų blogi ar menkai apmokami – problema slypi pačioje socialinio draudimo sistemoje. Ji suprogramuota taip, kad daliai dirbti galinčių žmonių finansiškai labiau apsimoka likti namuose, nei įsilieti į darbo rinką, grįžti į darbą ar jame likti. Dėl to darbuotojų trūkumas tampa vis opesnis.

Kol išmoka išliks panaši į buvusį atlyginimą, politikai gali kalbėti apie motyvaciją dirbti, kiek nori – jos tiesiog nebus.

Nedarbo spąstų lyderiai

Lietuva jau ketverius metus iš eilės pirmauja visoje Europos Sąjungoje pagal vadinamuosius nedarbo spąstus – rodiklį, kuris rodo, kiek žmogus praranda pajamų, kai atsisako socialinių išmokų ir grįžta į darbą. 2024 m. šis rodiklis siekė net 102 proc., kai ES vidurkis – 74 proc. Lietuva tapo pirmąja šalimi, kurioje nedarbo spąstai peržengė simbolinę 100 proc. ribą – kai iš socialinės apsaugos gaunama net daugiau nei pradėjus dirbti. Kitaip tariant, žmogus, atsisakęs darbo, gali gauti didesnes pajamas iš valstybės.

Jeigu išmokos beveik prilygsta algai, dirbti tiesiog neapsimoka. Logika paprasta – jei laiko, energijos ir kelionės į darbą kaštai dideli, o skirtumas tarp išmokos ir atlygio menkas – finansinis pasirinkimas aiškus.

Dar paradoksaliau, kad ši problema niekur nedingsta net sparčiai augant atlyginimams. Lietuvoje nedarbo išmokos tiesiogiai susietos su buvusiomis pajamomis, todėl kylant algoms automatiškai auga ir išmokos. Dėl šios priklausomybės nedarbo spąstų rodiklis išlieka aukštas net ir kylant atlyginimams. Todėl vien didinant darbo užmokestį problema neišsisprendžia – išmokos automatiškai prisitaiko prie augančių pajamų. Taigi net premjerės Ingos Ruginienės raginimas didinti atlyginimus, siekiant pritraukti darbuotojų, praranda prasmę – juk pati valstybė moka išmokas proporcingas buvusiam atlygiui. Dėl šios priklausomybės nedarbo spąstų rodiklis išlieka aukštas net ir tada, kai darbo užmokestis pastebimai didėja. 

Pataisymas, nesprendžiantis problemos esmės

Spalį Seimas vienbalsiai pritarė Vyriausybės pasiūlymams koreguoti nedarbo išmokų sistemą. Tikslas – dar glaudžiau susieti išmokas su buvusiomis pajamomis ir padaryti sistemą labiau „laiptuotą“. Kitaip tariant, pirmus mėnesius gauti daugiau, vėliau – vis mažiau. Esą taip pavyks „subalansuoti paskatas grįžti į darbo rinką“.

Iš pirmo žvilgsnio tai skamba logiškai. Tačiau po aptakia formuluote slypi paprasta realybė: paskatos dirbti pirmuosius tris mėnesius bus dar mažesnės. Bazinė išmokos dalis, kuri susieta su valstybėje galiojančiu minimaliu atlyginimu, mažinama nuo 23,27 proc. iki 15 proc., o kintamoji dalis – nuo 38,79–31,03–23,27 proc. didinama iki 45–35–25 proc. Rezultatas? Pirmus tris mėnesius išmokos net padidės. Tai panašiau ne į reformą, o į bandymą užlipti į kalną atbulomis.

Priėmus šiuos pakeitimus, dalis didesnes pajamas turėjusių žmonių netgi „išloštų“ – jų išmoka didėtų. Skaičiai tai aiškiai rodo. Gaunantiems minimalų atlyginimą išmokos nežymiai sumažėtų, gaunantiems vidutinį darbo užmokestį – beveik nepasikeistų. Dar didesnį nei vidutinį atlyginimą gavusių žmonių atveju – taip pat auga. Kitaip tariant, praradus darbą, valstybė toliau mokės beveik tiek pat, kiek mokėdavo darbdavys. Tokia schema ne tik neišsprendžia nedarbo spąstų, bet kai kuriais atvejais juos dar gilina.

Draudimas ar iš valstybės biudžeto apmokamos atostogos?

Seime trumpam buvo užsiminta apie pasiūlymą, galintį bent iš dalies spręsti nedarbo spąstų problemą. Buvo siūlyta, kad savo noru iš darbo išėjęs žmogus nedarbo išmoką gautų tik po mėnesio pertraukos. Idėja racionali – juk tai draudimo, ne atostogų fondas. Bet pasiūlymas dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado.

Tačiau reikėtų eiti dar toliau – nedarbo išmokas mokėti tik tiems, kurie darbo neteko ne savo valia, o buvo atleisti. Toks principas atitinka pačią draudimo logiką: jis skirtas apsaugoti nuo netikėtų aplinkybių, o ne kompensuoti asmeninius sprendimus.

Efektyvi sistema turėtų būti paprasta. Nedarbo draudimas – kaip ir bet kuris kitas draudimas – turėtų veikti tada, kai žmogus netenka darbo ne savo valia. Tačiau ne tuomet, kai nusprendžia tiesiog pailsėti. Socialinio draudimo sistemos paskirtis – draudimas nuo netikėto pajamų praradimo, o ne kaip alternatyvus pragyvenimo šaltinis tiems, kurie pasirenka paatostogauti.

Dalis Europos šalių laikosi tokio modelio. Lenkijoje, pavyzdžiui, sistema daug griežtesnė: jei darbuotojas išeina savo noru ar šalių susitarimu, teisę į išmoką įgyja tik po 90 dienų. Jei darbo santykiai nutraukiami dėl jo kaltės – laukimo laikas pailgėja iki 180 dienų. Tik netekus darbo darbdavio iniciatyva ar pasibaigus terminuotai sutarčiai išmoka skiriama iš karto. Tokiu būdu valstybė tikrai padeda – bet kartu ir nepaskatina likti nuošalyje.

Siūlymo daryti pauzę prieš suteikiant nedarbo išmoką atsisakyta argumentuojant, kad darbuotojai esą „verčiami išeiti“. Tai nėra naujas aiškinimas. Vis dėlto kaip ir bet kurioje teisinėje srityje, įrodinėjimo našta turi būti aiškiai apibrėžta. Jeigu darbuotojas iš tiesų buvo priverstas pateikti prašymą išeiti iš darbo, dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo jo (pavyzdžiui, nesaugių darbo sąlygų), jis galėtų tai įrodyti ir išmokos mokėjimas jam būtų atnaujintas.

Visi laimėtume

Trumpalaikis nedarbas – natūrali ekonomikos dalis. Tačiau ilgalaikis nedarbas virsta socialine problema. Žmogus, ilgai būdamas be darbo, praranda ne tik pajamas – silpsta įgūdžiai, nyksta socialiniai ryšiai, blėsta pasitikėjimas savimi. Kuo ilgiau žmogus lieka nuošalyje, tuo sunkiau sugrįžti, o darbo pertrauka gyvenimo aprašyme tampa nemaloniu ženklu. Todėl darbo rinkos politika turi ne saugoti nuo darbo, o skatinti kuo greičiau grįžti į jį.

Šiandien nedarbo išmokas kas mėnesį gauna 83,6 tūkst. žmonių. Vidutinė išmoka – 546 eurai, o bendra suma – 45,7 mln. eurų per mėnesį. Įdarbinus bent pusę šių žmonių, valstybės biudžetas dėl geresnio mokesčių surinkimo ir mažesnių išlaidų sutaupytų apie 400 mln. eurų per metus. Tai tik apatinė riba – juk net ir už minimalų atlyginimą dirbantis žmogus ne tik nebegauna išmokos, bet ir pats pradeda mokėti mokesčius, išauga jo perkamoji galia, o svarbiausia – kuriama vertė.

Politikai dažnai painioja socialinį jautrumą su dosnumu valstybės sąskaita. Lengviau demonstruoti „rūpestį“ mokant išmokas, nei prisiimti atsakomybę už tikrai veikiančią sistemą. Bet tikras jautrumas – tai gebėjimas padėti žmogui atsitiesti, o ne palikti jį gyventi nuolatinės priklausomybės nuo išmokų būsenoje.

Originaliai publikuota INVESTUOK.