Kadaise, ruošiant pelno mokesčio reformą, nutiko toks anekdotinis įvykis. Kreipiausi į žinomą apskaitos specialistą pasitarti: kaip pelno mokesčio atidėjimo modelis, dabar žinomas kaip estiškas, pakeistų apskaitos kasdienybę? Užuot atsakęs į šį žemišką klausimą, profesionalas pažėrė aibę ideologinių ir politinių argumentų – o apskaitos reikalų taip ir nepaaiškino. 

Šį nutikimą prisiminiau ne atsitiktinai. Vis dažniau girdime pranašavimus, kad esant tokiai valdžios išlaidų ekspansijai, mokesčių didinimas – neišvengiamas. Pranašautojai pripažįsta, kad ką tik padidinti mokesčiai jokių biudžeto problemų neišsprendė ir geriausiu atveju atneš kelis šimtus milijonų eurų, apie 0.8 proc. konsoliduoto biudžeto pajamų. Kai ekonomika nominaliai auga apie 6 proc., o valstybės biudžeto išlaidos – apie 20 proc., išlaidų atotrūkis jau primena bedugnę: kas aštuntas konsoliduoto biudžeto euras bus skolintas, o centrinė valdžia skolinsis net kas ketvirtą savo išlaidų eurą!

Užtat mokesčių didinimo smūgis ekonomikai – akivaizdus. Vien tik politikų, valdininkų ir juolab verslininkų laikas, gilinantis į šiuos pokyčius, kovojant su jais ir prie jų prisitaikant, vertas daug brangiau negu tie šimtai milijonų. O kur dar poveikis investicijoms, konkurencingumui ir šalies reputacijai? 

Tad kai biudžetas virsta besočiu – ar mokesčių didinimas gali jį pasotinti? Atsakymas – ne. Tai tiesiog – ne to lauko įrankis. Tam yra kiti – būtent į išlaidų valdymą nukreipti būdai: funkcijų optimizavimas, apmokėjimas už rezultatus, išlaidų karpymas neprioritetinėms sritims. Kai viskas tampa prioritetu, vienintelis tikrasis – gynybos prioritetas – netenka prasmės ir tvarių šaltinių. 

Pardavus nenaudojamą valstybės žemę ir perteklinį turtą, kasmet galima papildyti biudžetą bent keliais milijardais eurų. Tai sočiau, negu bet koks mokesčių didinimas. Užuot klausinėję „iš ko dar galime paimti?“, biudžeto sudarytojai žvalgytųsi „ką jau turime, tik nevaldome kaip šeimininkai?“

Užuot įsikibę į mechaninį sprendimą „pakelkime tarifus“, galime, kaip sako šachmatininkai, eiti žirgu – ne tiesiai į mokesčių tarifą, o kampu į pajamų bazę. Vienas toks ėjimas jau buvo „ant stalo“ – momentinis ilgalaikio turto nusidėvėjimas. Kitas – reinvestuoto pelno neapmokestinimas, arba estiškas pelno mokestis, taikomas paskirstomam pelnui. Jis leistų įmonėms reinvestuoti pelną į plėtrą, neapsunkinant jos mokesčiais ir lemtų neišvengiamą investicijų ir ekonomikos augimą, daugiau gerai apmokamų darbo vietų – vadinasi, ir žymiai didesnę mokesčių bazę. Jei norime išgelbėti ekonomiką nuo investicijų bado ir nuosmukio, o biudžetą – nuo chroniško deficito, pranašauti verta būtent reinvestuoto pelno neapmokestinimą. Sakyčiau, jis neišvengiamas, jeigu norime tvarios ekonomikos ir biudžeto.

Gal tai ir nesukels užsienio investicijų cunamio, tačiau vietinius ir nuo seno veikiančius užsienio verslus gebėsime išlaikyti: daugelis suskubs reinvestuoti uždirbtą pelną Lietuvoje, o ne išvežti į kitas mokesčių jurisdikcijas, neužsidarys ir neperkels svetur gamybos. Nors šie verslai patriotiški ir rodo prieraišumą Lietuvai, dar vieno mokesčių didinimo smūgio jie neatlaikys. 

Grįžtant prie kadaise apskaitininkui užduotų klausimų, šiandien galiu ir pati į juos atsakyti: pelno mokesčio perkėlimas į dividendus praktiškai suvienija mokestinę ir finansinę apskaitą, supaprastina buhalterių darbą, ypač skaičiuojant nusidėvėjimą, suderina mokesčio mokėjimą su pinigų srautais. Nuoseklus modelis panaikina avansinį mokesčio mokėjimą ir visus su tuo susijusius iššūkius, bet mums šiandien verta pranašauti bent jau kompromisą – reinvestuoto pelno mokesčio modelį.

Taip kad, kolegos ekonomistai, nustokime rengti dirvą politikams, kurie tik rankas trina, klausydamiesi, kaip pranašaujamas mokesčių didinimas. Pranašaukime dalykus, kurie iš tiesų gelbėtų ir biudžetą, ir jį maitinančią ekonomiką. 

Originaliai publikuota „Verslo žinios“.