Keistas dalykas tas konkurencingumas – matuojamas užsienio žaidėjų atžvilgiu, o priklauso nuo daugybės vidinių sąlygų. Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas įvardino poreikį, kurį „po Draghi ir Trumpo“ nebėra kaip nuginčyti. Konkurencingumas – ne sporto rungtynės, o klausimas „būti ar nebūti“. Visgi, kova šiandien vyksta ne tik su užsienio konkurentais, o viduje – tarp naujo mentaliteto, kuris siekia veržlumo, ir inercijos, kuri viską stabdo. Nuo šios kovos ir priklauso Europos ateitis. 

EK pirmininkė pasinaudojo proga ir atsakė į gausią kritiką dėl Donaldui Trumpui pralaimėtos muitų kovos. Ji ištarė visų primirštą tiesą: muitų karas su JAV būtų kainavęs kur kas daugiau. Karai, net ir muitų, darbo vietų neprideda, tik pabrangina produktus ir įneša sumaišties. Bet jei patys nesumažinsime vidaus kliūčių, mūsų bendra rinka ir toliau liks „pusiau bendra“, – metė sau iššūkį U. von der Leyen. Prekių judėjimo barjerai tarp valstybių narių prilygsta 45 proc. muitui, o paslaugų sektoriuje – net 110 proc. Tad EK žada pateikti žingsnius, kaip ES narėms laimėti daugiau konkurencingumo, susitelkus į vidines problemas. 

Džiugu, kad EK kelia dereguliavimo tikslą ir siekia didelio masto efektyvumo. Planuose – mažiau popierizmo, mažiau dubliavimosi, mažiau sudėtingų taisyklių. 25 proc. sumažinti administracinę naštą visoje ES, o smulkiam ir vidutiniam verslui – net 35 proc. Norima sutaupyti apie 37,5 mlrd. eurų. 

Tik viena problema –  šalia dereguliavimo ir efektyvumo siekio stūkso modernaus valstybės kišimosi eksperimentai ir seno mentaliteto inercija. „28-oji teisinė sistema“ startuoliams, BDAR, Dirbtinio intelekto aktas – kai visas „grėsmes“ siekiama sureguliuoti iš anksto, dereguliavimas tampa „perpetuum mobile“ su ironiškai liudna formule „two in, one out“. Dėl to įmonės išsikelia už Atlanto, kur veikti daug paprasčiau. O skaitmeninis euras, kuriuo pirmininkė džiaugiasi, atrodo kaip eksperimentas su visa pinigų ir bankų sistema – tik be sąnaudų ir padarinių įvertinimo. Neatsitiktinai D. Trumpas sustabdė analogišką projektą JAV.

Seno mentaliteto iškamšos – tai ataskaitoje paminėtas „Kokybiškų darbo vietų aktas“, kuris turi užtikrinti, jog „šiuolaikinėje ekonomikoje šiuolaikiškas būtų ir darbas“. Panašu, kad mentaliteto lūžis nėra įvykęs. Žmonių gerovė ir progresas matoma kaip valdžios aktų išdava, o ne sustiprinto konkurencingumo ir ekonomikos augimo vaisius. Kalbama apie išaugusias išlaidas daugybei šeimų, žmonių auką, kad „sudurtų galą su galu“, ir socialinio teisingumo vardan žadama parengti „plataus užmojo Europos kovos su skurdu strategiją“. Ironija ta, kad geriausia skurdo mažinimo priemonė – auganti ekonomika ir valdiškų milijardų nežarstanti pinigų politika. Bet užuot šalinę barjerus, kuriame specialias programas, lyg augimas ir darbo vietos nebūtų natūralus sveikos ekonomikos vaisius. 

Panaši mentaliteto inercija jaučiama ir Lietuvoje, kai atrodo, kova už ekonominį išlikimą – sau, o socialiniai pažadai – sau. Dirbantys žmonės puikiai supranta, kad jų pajamų augimas, darbo vietų išlikimas priklauso nuo jų konkrečios įmonės veiklos perspektyvų, nuo gebėjimo kuo efektyviau pagaminti ir konkuruoti užsienio rinkose. Supranta, kad tautiečiai norės grįžti iš užsienio, jeigu mokestinės ir kitos sąlygos čia bus geresnės, negu svetur. Žmonės supranta, kad pensijos auga tik veržlios ir vaisingos ekonomikos dėka.  

Tad viena ranka deklaruoti dereguliavimą ir biurokratijos mažinimą, o kita – žarstyti naujas iniciatyvas, kurių naštą pamirštame pasverti, nėra išlikimo strategija. Pirmininkavimo ES Tarybai laikui artėjant, Lietuva turi progą parodyti, kad galime būti pionieriai – ne naujų reguliavimų, o veržlioje konkurencingumo kovoje. Turime atrasti, kas veikia, pasidalinti savo „know-how“ su visu kontinentu ir taip pasitarnauti jo ekonominiam išlikimui.

Originaliai publikuota „Verslo žinios“.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) yra pelno nesiekianti, nepolitinė, nevyriausybinė organizacija. Nuo 1990 m. esame laisvosios rinkos kūrėjai ir idėjų puoselėtojai Lietuvoje. Saugome žmogaus laisvę kurti ir dirbti valstybėje, kurioje valdžia tarnauja piliečiams, o ne juos riboja.

Tyrimą rėmė