Kodėl žmogus, nugyvenęs sovietmečio baimėje ir veidmainystėje, vieną dieną ima statyti koplyčią? Architektas, muzikantas ir dabar jau rašytojas Algirdas Kaušpėdas kalba apie romaną „Koplyčia“ – „baisią pasaką su laiminga pabaiga“, parašytą iš asmeninės pareigos ir ilgesio prasmei.
Sovietmetis, sako jis, buvo dehumanizacijos mokykla: baimė, melas, prisitaikymas, pabėgimas į užmarštį dūmuose ar stikliuke. Kai atgimimas atnešė laisvę, atėjo ir naujas išbandymas – gyventi be bėgių, nebesiremti svetimų nurodymų algoritmais. Čia prasidėjo dvasinė architektūra: žmogus tarsi kryžiaus vertikalės ir horizontalės susikirtime, su visa gyvenimo našta ir atsakomybe už savo praeities pasirinkimus.
„Antis“ atsirado kaip juokas, bet tapo būdu baimę paversti ironija ir drąsa – savotiška laisvės repeticija. Panašiai ir romane Leonardas Gražys, netekęs „blogosios atminties“, gauna galimybę iš naujo susikurti tapatybę. Jis suvokia, kad tikras kūrimas negali vykti be pagrindo – be prasmės ir laisvos valios. „Koplyčia“ čia reiškia ir realų objektą, ir vidinę tvarką. Tai kelias nuo daiktų sustatymo iki pasaulio supratimo – perėjimas nuo chaoso prie darnios, gyventi tinkamos būsenos.
Algirdas Kaušpėdas ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ kalbasi apie Koplyčią – kūrinį, o kartu ir vidinį virsmą bei žmogaus bandymą susigrąžinti prasmę.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!