Visų pirma, dirbančiųjų ir pensininkų santykį. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija
prognozuoja, kad iki 2050 m. darbingo amžiaus asmenų skaičius Lietuvoje sumažės 30 proc., o šiuo metu
fiksuojamas dirbančiųjų ir pensininkų santykis – 3:1 – 2050 m. pasieks 2:1.

Dabartinė „Sodros“ pensija Lietuvoje vidutiniškai pakeičia tik 38 proc. buvusių darbo pajamų. Tai antras
mažiausias dydis visoje ES. Skaičiuojama, kad oriam gyvenimui senatvėje jis turėtų siekti 70–80 proc., todėl
kitais metais tikrai seksime, ar dalis iš II pensijų pakopos atsiimtų lėšų bus investuojama į ilgalaikį taupymą
ar, deja, į vartojimą. Žmogui pasirinkus pastarąjį atvejį, trumpalaikis pinigų įliejimas į ekonomiką tik didintų
infliaciją ir silpnintų gyventojų finansinį saugumą ateityje.

Patikėjus visą pensiją valdžiai, bus svarbu ir tai, ar šalies demografinė padėtis gerėja. Nepaisant to, kad 2025 m. Lietuvoje papildomai apsigyveno 6,3 tūkst. gyventojų, prognozuojama, kad 2050 m. pradžioje Lietuvoje gyvens 2 mln. 680,2 tūkst. nuolatinių gyventojų, tai yra 7,3 proc. mažiau negu praėjusių metų pradžioje. O pasak Jungtinių Tautų, Lietuva per šį laikotarpį patirs šeštą didžiausią santykinį populiacijos nuosmukį pasaulyje. Naivu tikėtis, kad magiškai pasikeis ir gimstamumo rodikliai, kurie nuo 2009 m. nuosekliai mažėja. Todėl visiems, atsiėmusiems II pensijų pakopoje sukauptas lėšas ir neplanuojantiems kaupti alternatyviai, bus vertinga sekti migracijos duomenis. Saugios darbo migracijos užtikrinimas taps vis aktualesniu klausimu galvojant ne tik apie Lietuvos verslo konkurencingumo užtikrinimą, bet ir gyventojus, nusprendusius savo pensiją patikėti valdžiai.

Kitas rodiklis signalizuos apie riziką šalies įmonių konkurencingumui, o su tuo ir ekonomikai. Nedarbo lygis Lietuvoje nuo pandemijos pradžios nors nežymiai, bet sumažėjo (2020 m. III ketv. – 9,3 proc.; 2025 m. III ketv. – 6,6 proc.), o laisvų darbo vietų lygis augo (atitinkamais laikotarpiais nuo 1,4 proc. iki 2,2 proc.). Tai iš dalies rodo, kad dalis bedarbių grįžo į darbo rinką, tačiau vis dar nemažai žmonių pasirenka likti
bedarbiais: arba neturi galimybių dirbti arba jų kvalifikacija yra nepakankama. Nemažai prie to prisideda ir
socialinių išmokų sistema, kuri yra dosni bei neskatina grįžti į darbo rinką, dirbti legaliai arba persikvalifikuoti. Nenuostabu, kad šiemet ir vėl užimame pirmą vietą ES pagal nedarbo spąstų rodiklį –
daliai žmonių finansiškai gali būti nepalanku pradėti dirbti – pajamos iš išmokų ir lengvatų gali prilygti ar
net viršyti potencialias darbo pajamas. Dalį lietuvių valdžios mokamos išmokos įkalina nedarbe, metams
bėgant grįžti dirbti darosi vis sunkiau, susiformavęs įprotis net gali būti perduodamas iš kartos į kartą.

Tokia socialinė rūpyba atsigręžia prieš žmogų. O galiausiai atsiliepia ir Lietuvos ūkio konkurencingumui – įmonės stokoja darbuotojų.

Skaičiuojame, kad įdarbinę bent pusę šiuo metu nedarbo išmokas gaunančių žmonių, per metus šalies
biudžetui sutaupytume per 274 mln. eurų per metus. Kol kas Ingos Ruginienės Vyriausybė to nesiima: šių metų biudžete numatytas tik dar spartesnis socialinių išmokų augimas – dėl indeksavimo pokyčių bei
sparčiau, nei infliacija augusių atlyginimų, vietoje planuoto 1 proc. jos didės 5–6 proc.

Kad ir kaip būtų nepopuliaru, būtina ir toliau sekti žingsnius, kurie didina Lietuvos įsiskolinimą. 2026 m.
valstybės skola augs dar 6,4 mlrd. eurų, o 2028 m. gali pasiekti 50 mlrd. eurų. Neabejotinai reikia didinti
finansavimą valstybės saugumui, tačiau kartu su skolos rašteliais turi eiti ir pasižadėjimai atrasti efektyvumo rezervus viešajame sektoriuje – parduoti įsiterpusią arba nenaudojamą valstybinę žemę, atsisakyti valstybės ir savivaldybių baseinų, knygynų ir pirčių, taip pat didinti biurokratijos greitį ir efektyvumą. Tam irgi reikalingi rodikliai – laiko, greičio, poveikio, kaštų ir naudos.

Apibendrinant, kiekvienas šių rodiklių – demografijos, pensijų, darbo rinkos, skolos, rodo kiek atsakomybės už savo metus turime patys, o kiek – atiduodame valdžios globai. Kol kas svarstyklės linksta į pastarąją pusę. Iš čia ir svarbiausias egzaminas, kurį laikysime šiais metais – pilietiškumo. Aktyvaus, ne pasyvaus rūpinimosi savimi ir savo aplinka, bendruomene, neužkraunant naštos kitiems ir užsiimant produktyvia veikla.

Originaliai publikuotas žurnale IQ