Ir čia paradoksas. Ta pati valdžia, kuri ragina susitelkti, kad išvengtume demografinės krizės, kartu siūlo sprendimus, kurie leidžia gyventi šiandiena, nemąstant apie rytojų. Štai, daugelis jaučiasi „atgavę laisvę“, nes gali jau dabar išleisti senatvei taupytas lėšas, nors tikrovė verčia vis rimčiau galvoti apie ateitį. Kurioje mes visi anksčiau ar vėliau pasensime ir patys pajusime, ką reiškia mažėjantis gimstamumas – kai darbo rinką papildo vis mažiau jaunimo, tuštėja Lietuvos laukai ir – tuo pačiu, mūsų pensiją suneša vis mažiau darbo rankų.

Atsakomybė už ateitį prasideda nuo gebėjimo susitikti su savimi – pražilusiu, negebančiu užsirišti batų raištelių ir su visuomene, kurioje dauguma – jau senjorai. Šiandien – pats laikas prisiminti pamatus, ant kurių stovi civilizacija. Pavyzdžiui, paradigminę Robinzono Kruzo istoriją. Jis galėjo kasdien gaudyti žuvį ar skinti vaisius plikomis rankomis ir suvalgyti viską tą pačią dieną. Arba galėjo skirti laiko įrankiams pasigaminti, tinklui supinti – taigi, atsisakyti dalies vartojimo šiandien, kad rytoj užtikrintai turėtų daugiau. Investicijos prasideda ne nuo paskolos banke, o nuo tokių paprastų atradimų. Dėl jų žmonija išliko.

Mūsų protėviai atrado tą pačią išmintį be ekonomikos vadovėlių. Jie žinojo: jei suvalgysi visą derlių dabar, pavasarį neturėsi ką sėti. Todėl dalį reikėjo visuomet atidėti. Ir jeigu spaudžia neturtas, jeigu norisi suvartoti šiandien – ir užsimiršti – juo labiau gyvenimas moko atidėti, o ne viską suvalgyti. „Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus.”

Civilizacijos progresas prasidėjo tada, kai žmogus išmoko matyti ir prisiimti atsakomybę ne tik už tai, kas prieš akis, bet ir už tai, kas dar tik horizonte. Technologinis progresas, universitetai, miestai, katedros ir tiltai – visa tai rėmėsi tuo pačiu gebėjimu atidėti ir kurti tai, kas išlieka ne vienai kartai.

Tai ir yra laiko pirmenybės pokytis – žmonijos investicija į ateitį. Jei norime, kad atsakomybės horizontai ilgėtų, to reikia visame kame, o ne tik svarstant apie gimstamumą.

Tad dabar pats laikas vaduotis iš momento pirmenybės pančių. Tai yra – prisiimti atsakomybę už save senatvėje ir atidėti dalį derliaus savo žiloms dienoms. Tai reiškia, matyti vaikus kaip ateities sėklą, kuri sėjama į metafizinę gyvenimo dirvą, kurios vaisiai subręs tik rytoj.