Antropologas Cliffordas Geertzas yra teigęs, kad kultūra – tai pasakojimų arba naratyvų tinklas. Kitaip tariant, mes gyvename istorijose ir pasakojimuose. Darbo rinkos ir jos reguliavimo problematika yra vienas iš tokių naratyvų šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje. Kodėl tai svarbu? Nes nuo pirminio naratyvo pasirinkimo vėliau priklausys ir rinkos reguliavimo logika bei kryptis. 

Verta pradėti nuo klausimo, kaip mes Lietuvoje suprantame ir traktuojame darbo rinką kaip reiškinį. Vienas ryškiausių XX a. naratyvų, lėmusių daugybės žmonių gyvenimus, buvo marksistinis-leninistinis naratyvas. Jame kapitalistiniai santykiai neišvengiamai kuria klasių konfliktą, o darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo neišvengiamai yra išnaudojimo forma. Šioje istorijoje samdomas darbas yra neigiamų galios santykių pasireiškimas, o darbuotojas visuomet yra silpnoji ir beveik neišvengiamai nukenčiančioji pusė. Šioje paradigmoje (požiūrių visumoje) darbo rinka yra konflikto erdvė. 

Marksistinės darbo rinkos paradigma formavosi XIX a. politinių aktualijų fone. Pavyzdžiui, tuometinė Didžiosios Britanijos žemės reforma išstūmė valstiečius iš kolektyviai dirbtų plotų ir paliko be pragyvenimo šaltinio. Todėl žmonės migravo į miestus. Tai buvo jokių kitų įgūdžių ar išsilavinimo neturintys ekonominiai migrantai. Jei jie ir turėjo derybinių galių, jos buvo minimalios. Situacija buvo iš tiesų sunki. Darbo vietų skaičius – ribotas, konkurencija dėl jų didelė. Darbo kaina krito iki absurdiško lygmens. Būtent Mančesterio gamyklų ir jas supančios socialinės situacijos kontekste Karlas Marksas suformulavo savo kapitalizmo kritikos tezes. Darbo rinką jis pristatė kaip išskirtinai konflikto erdvę, kurioje rungiasi savo prigimtimi antagonistiškos socialinės klasės – darbdaviai (kapitalistai) ir samdiniai (engiamieji).   

Ar šiandien tebėra aktualus naratyvas apie darbo rinką kaip konflikto erdvę? Juk mes gyvename nebe industrializacijos, o postindustrinėje epochoje. Darbo santykiai nusistovėję. Daugumos į darbo rinką ateinančių žmonių situacija yra nelygintina su XIX a. ar ankstyvojo XX a. Jų interesų apsauga yra tokia, kad dažną darbdavį verčia skaičiuoti, ar bendrai verta samdyti naują darbuotoją. Priešingai nei seniau Mančesteryje, šiuo metu  egzistuoja ne darbo vietų, o darbuotojų trūkumas, o atlyginimai (bent Lietuvoje) ne smunka, o auga sparčiu tempu. Ypač svarią derybinę galią turi kvalifikuoti darbuotojai, kvalifikacija – pagrindinis jų kapitalas, kurį įgyti dar niekad nebuvo taip lengva – aukštasis mokslas, specializuoti kursai itin prieinami, internete – viso pasaulio žinios. Darbo rinka Lietuvoje yra griežtai reguliuojama ne tik „klasės“, bet ir lyties bei amžiaus aspektu. 

Darbo rinką suvokiant kaip konflikto erdvę ir ją reguliuojant „planiškai“ (konfliktas darbo rinkoje yra savaiminis, todėl rinką reguliuoti reikia nuolat ir be perstojo, o biurokratijoje tai daroma „planiškai“). Tikrieji veiklos rodikliai tampa ne vietinės darbo aplinkos gerinimas, bet tariamos konflikto erdvės nuolatinis perderinimas. Tam yra neraminančių signalų. Pažvelkime į siūlymus efektyvinti streikų reguliavimą, ilginti įspėjamojo streiko laiką ir t.t. Ar tai kyla iš realaus ar „planinio“ poreikio?

Tačiau yra ir kitoks, su tikrove kur kas labiau susijęs naratyvas – darbo rinka yra ne konflikto, o vertės kūrimo erdvė. Šiandienos darbo rinka seniai nebeprimena XIX a. gamyklų. Ji yra tokia dinamiška, kad vieniems joje gali būti sunku rasti darbą, o kitiems – išsirinkti tinkamą darbo pasiūlymą. Nuotolinio darbo tikrovė ištrynė sienas tarp valstybių, atvėrė galimybes dirbti skirtingose šalyse iš savo miegamojo. Su dirbtinio intelekto atsiradimu ženkliai auga vieno asmens arba mikroįmonių skaičius. Tokia dinamika niekaip neatspindi konflikto naratyvo. Priešingai, Lietuvos darbo rinkoje jau dabar dominuoja smulkus ir vidutinis verslas. Tai reiškia, kad žmonės tiki naratyvu, apie tai, kad jie patys turi idėjų, turi ryžto, toleruoja rizikas ir gali sukurti darbo vietas, kartu su darbuotojais kurti vertę bei ją realizuoti. 

Lietuvai šiandien yra svarbu apsispręsti, kokiu naratyvu vadovausimės, kai kalbame apie darbo rinką.  Kai nustatoma klaidinga diagnozė, gydymas tik kenkia. Jei darbo rinka matoma, kaip konflikto erdvė darbo santykiai stabdo vertės kūrimą ir kenkia paties darbuotojo orumui, nes redukuoja jį iki bebalsio ir bejėgio veikėjo. Žinoma, darbdavių piktnaudžiavimo atvejus reikia stebėti ir atitinkamai reaguoti. Tam jau dabar yra solidi reguliacinė bazė. Tačiau darbo rinką svarbu pamatyti kaip vertės kūrimo erdvę, nes tik tokioje darbo rinkoje įmanoma produktyviai dirbti, kurti vertę, ir auginti BVP.