Kovo vienuoliktoji primena nuostabų Lietuvos progresą, o drauge ir tas nepriklausomybės svajones, kurių taip ir nesugebėjome įgyvendinti. Verslas vis dar atrodo visuomenei kaip svetimkūnis, užribis ir kažkokia laukinė sritis, kurią kaip kokį kumelį reikia apkamanoti, sutramdyti ir pakinkyti. Vieno pamatinio dalyko, dėl ko skelbėme nepriklausomybę, mes taip ir nesupratome. Juk verslas – tai ne fragmentas, o mūsų nepriklausomybės pamatas – kur laisvi Lietuvos žmonės kasdien dirba savo darbus, kepa gyvenimo duoną, tarnauja vieni kitiems.

Ir nepaisant to, valdžia, kuri pagal Konstituciją turi tarnauti žmonėms, nuolat kovoja su verslu, ginasi nuo „lobizmo“ ir kuria vis naujas taisykles. Kaip šį kovos lauką paversti bendradarbystės lauku?

Valdžiai turime numatyti konkrečius tarnystės tikslus – šiandien tai konkurencingumo stiprinimas, BVP ir kiekvieno sektoriaus augimas, spartesnis investicijų ir vertės kūrimo procesas. Turime išsikelti konkrečius KPI, kaip matuosime sėkmę: kiek pagreitės statybų leidimai, investicijas stabdantys prisijungimai ir derinimai, kaip aukštai kilsime tarptautiniuose indeksuose. Greitį matuokime dienomis, mėnesiais, į ekonomiką įlietais ir vertę kuriančiais investicijų milijardais. O pomėgis auginti pajamas be našumo turi būti užkardytas – nes tai kelias į pražūtį.

Tačiau nustatyti KPI – tik pusė darbo. Antrasis iššūkis – kaip juos įgyvendinti (ang. „enforcement“). Čia būtina aiški atsakomybė: skatinanti – pasiekus tikslus ir baudžianti, kai jie ignoruojami. Gana teisintis, kad „niekas neveikia“ ir „tai neįmanoma“. Štai, Naujoje Zelandijoje už infliacijos lubų viršijimą centrinio banko vadovas gali būti nušalinamas. Singapūre ministrų ir aukščiausių vadovų atlygis tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominių rezultatų. Bazinis atlyginimas susietas su geriausiai apmokamų privataus sektoriaus vadovų pajamomis. Premijos siekia dar pusę metinio atlygio ir priklauso nuo BVP, produktyvumo ir realių pajamų augimo, nedarbo lygio bei konkrečios srities rezultatų. 

Jeigu Lietuvoje politikams ir pareigūnams atsirastų rimta motyvacija siekti tokių tikslų, požiūris į verslą bei lobizmą kaipmat apsiverstų. Valdžia pati eitų pas verslą ir klaustų: ką jums palengvinti, kokius griovius išlyginti, kokius akmenis nuristi nuo kelio? Jiems imtų rūpėti, kokiose pinklėse verslas švaisto savo brangias valandas, dienas ir metus – o kartu ir milijonus bei milijardus. Kai tik verslas taps valdžios klientu ir partneriu, jam nereikės belstis, prašytis – valdžia pati sukurs bendradarbystės platformas.

O kol viskas po senovei, į beprasmes procedūras įpainiotas verslas priverstas skambinti varpais, maldauja naikinti eilinę jo ir BVP augimą griaunančią nesąmonę. Verslininkas mąsto konkrečiai, už savo verslą ir sektorių – o valstybinio mąstymo užduotis pakelti tai iki sisteminių, horizontalių sprendimų.

Bet kai ir pati valdžia jaučiasi pasimetusi įstatymų pinklėse, ji nedrįsta imtis tų esminių sprendimų, bijo Sizifo darbo. Taip gimsta nesisteminiai apėjimai – „žaliasis koridorius“, „investicijų greitkelis“, išimtys gynybos objektams. Valdžia nuoširdžiai nežino, kaip iš esmės supaprastinti reguliavimus ir pati elgiasi kaip eilinis lobistas – siūlo naujas išimtis. Tačiau, jeigu nuo sudėtingų procedūrų galima atleisti stambiuosius, gal juo labiau verta atleisti mažiukus?

Štai kur mums reikia valstybinio mąstymo – kad gebėtume iš šimtų verslo nešamų problemų užkurti horizontalų debiurokratizavimą, kad kiekviena institucija privalėtų savo sritį dereguliuoti.

Ir čia atsiranda biudžetas – puikus ir patikimas įrankis. Jeigu visuomenei lemtingi tikslai bus surišti su biudžetu, pareigūnai pradės krutėti – nes kitaip liks be lėšų. Verslas išgyvena todėl, kad kitos išeities nėra. Toks pat principas turi veikti ir valstybės tarnyboje.

Jeigu eisime tokiu keliu, nebebūsime vieni kitiems priešai ir suvoksime, kad visų mūsų gerovė kuriama versle – todėl jis yra ekonominio išlikimo pamatas. Ir šiam pamatui valdžia privalo tarnauti.

Komentaras publikuotas verslozinios.lt