Lietuvai susiduriant su lėtėjančiomis investicijomis ir augančiu sąnaudų spaudimu įmonėms, ekonomistai ir verslo atstovai sutaria – būtina iš esmės keisti požiūrį į investicijas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) diskusijoje trečiadienį akcentuota, kad reinvestuojamo pelno neapmokestinimas galėtų tapti vienu svarbiausių sprendimų, galinčiu realiai padidinti ekonomikos augimą ir konkurencingumą.

Pasak ekspertų, šiam žingsniui šiuo metu susiklostė išskirtinai palankios aplinkybės – vadinamasis „pensijų langas“, leidžiantis laikinus biudžeto svyravimus kompensuoti išaugusiomis vartojimo pajamomis.

„Leisti įmonėms jų uždirbtą pelną reinvestuoti nebaudžiant jokia papildoma mokesčių našta – pats laikas. Investicija yra tai, kas lemia mūsų ateitį, ji neturi būti apmokestinama“, – renginyje sakė LLRI prezidentė Elena Leontjeva.

Iki šiol, jos teigimu, vienu pagrindinių argumentų prieš tokį sprendimą buvo įvardijama trumpalaikė rizika sumažinti biudžeto pajamas. Tačiau šiandien situacija yra pasikeitusi dėl vadinamojo „pensijų lango“.

„2026 m. biudžetas buvo planuotas darant prielaidą, kad iš II pakopos pensijų fondų pasitrauks apie 20 proc. kaupiančiųjų, tačiau jau per pirmąjį metų ketvirtį pasitraukė dvigubai daugiau žmonių, o dalis šių lėšų nukreipiama į vartojimą.

Tai reiškia, kad valstybės biudžetas surinks daugiau pajamų, o galimus sumažėjimus iš pelno mokesčio kompensuos kiti mokesčiai“, – pažymėjo LLRI vyr. ekspertas Ernestas Einoris.

Diskusijoje akcentuota, kad dabartinė sistema vis dar veikia prieš investicijas – įmonės, kurios reinvestuoja pelną, susiduria su reikšminga mokestine našta, o tai silpnina motyvaciją plėsti veiklą Lietuvoje. Tuo pačiu verslas patiria ir kitus iššūkius – aukštesnes nei ES vidurkis energijos kainas, brangesį kapitalą bei augančias žaliavų sąnaudas.

„Įmonės šiandien gyvena ypatingo neapibrėžtumo zonoje – neprognozuojamumas tampa norma. Energetikos kainos, kapitalo prieinamumas daro didelį spaudimą, todėl investicijų atpalaidavimas būtų labai didelis vėjas joms į bures“, – sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinė direktorė Raminta Radavičienė.

Jos teigimu, šiuo metu galiojančios investicijų skatinimo priemonės dažnai reikalauja iš įmonių iš anksto pagrįsti investicijų naudą, įrodinėti jų poveikį, o tai sukuria papildomą administracinę naštą.

„Jeigu vėl bus einama kriterijų nustatymo keliu, kad ir kaip gražiai jie atrodytų, viskas vis tiek susives į biurokratiją, ir įmonės, ypač smulkesnės, tiesiog bijos naudotis tokiomis priemonėmis“, – teigė R. Radavičienė.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos (LPPAR) prezidentas Sigitas Gailiūnas atkreipė dėmesį į augančias sąnaudas, kurios tiesiogiai mažina investicijų galimybes. „Žaliavos brangsta, energetika brangsta, įmonėms tai atneša didelius praradimus ir konkurencingumo mažėjimą. Tuo pačiu investicijos dar yra apmokestinamos.“

Jis pabrėžė, kad bendras mokesčių krūvis kaupiasi iš kelių šaltinių: „Kiekvienas mokestis atrodo nedidelis, bet viskas susideda. Tie pinigai galėtų būti investuojami, bet jų tiesiog nebelieka – jie išeina mokesčiams.“

LLRI vertinimu, leidus įmonėms reinvestuoti pelną be papildomo apmokestinimo, įmonės galėtų investuoti penktadaliu daugiau. Tai reikštų spartesnį technologinį atsinaujinimą, didesnį darbo našumą ir ilgalaikį ekonomikos augimą.

„Tam, kad surinktume biudžetą, būtina, kad įmonėms apsimokėtų plėsti veiklą ir kurti darbo vietas čia, Lietuvoje, o ne užsienyje. Nenorime tapti importuotojų valstybe, kuri tik perka, ką sukuria kiti, o pati nieko negamina“, – pabrėžė E. Einoris.

Delsimas gali turėti ilgalaikių pasekmių – dalis įmonių jau svarsto investicijas perkelti į kitas šalis. „Matome pavyzdžių, kai įmonės persiregistruoja kitose šalyse. Jeigu nesudarysime sąlygų investuoti Lietuvoje, prarasime ir investicijas, ir darbo vietas“, – sakė S. Gailiūnas.

Apibendrindama LLRI prezidentė E. Leontjeva sakė, kad šiuo metu svarbiausia yra ne tik fiskaliniai skaičiavimai, bet ir aiškus valstybės signalas verslui. „Reikia sudaryti sąlygas, kad įmonės per savo investicijas užtikrintų ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą. Tik tada galime kalbėti apie tvarią ateitį.“