Kai stringa Registrų centras, trūksta pinigų. Kai Europa praranda konkurencingumą, pasiteisina, kad taip pat trūksta pinigų. Skiriasi tik mastelis: vienur kalbame apie nacionalinę instituciją, kitur – apie trilijoninį ES biudžetą. Mąstymo schema ta pati: „trūksta pinigų“. Pinigų trūkumas yra pamatinė jų savybė, be kurios pinigai nustotų būti pinigais. Mat, jie yra genialus žmonijos atsakas į stokos tikrovę – neregima visa ko stoka tampa regima pinigų pavidalu. Ir tai leidžia žmonėms į stoką atsiliepti: matuoti ir vertinti ribotus išteklius, kurti ir keistis savo darbo vaisiais, ir nuolat rinktis efektyviausius, taupiausius būdus tenkinti būtiniausius poreikius. 

Privačioje įmonėje stokos spaudimas veikia savaime: būtinybė išlikti pelningam ir konkurencingam verčia nuolat kirsti per nebūtinas išlaidas, viską greitinti ir ieškoti „shortcut‘ų“. Čia pirmiausia kertama per tai, kas nekuria vertės klientui ir įmonei: perteklinės grandys, lėti procesai, dubliuojamos funkcijos, brangiai kainuojantis patogumas. Ištekliai nukreipiami į įmonės gyvybingumą – inovacijas, išlikimą rinkose, į našumą, saugumą, taigi – realias pajamas.

Ar Registrų centro, ar kitų valdiškų institucijų atveju tai dažnai neveikia savaime. Todėl čia nuolat reikia įveikti patogumo inerciją, reikia herojiškų pastangų, kad gimtų savalaikis, strateginis atsakas į ateities iššūkius – kur investuoti ir kokios rutinos atsisakyti? O kai herojų stokojama, funkcijos plečiasi, inercija valdo ramų darbą „iš namų“, kyla visuotinis atsakas: trūksta pinigų, didinkime mokesčius.

„Trūksta pinigų“ paradigma neapsiriboja tik Lietuva. Štai, su konkurencingumo, geopolitikos ir gynybos iššūkiais susidurianti ES į juos atsako naujuoju 2028–2034 m. biudžetu, kuris įvynioja konkurencingumo iššūkį į jau pažįstamą „trūksta pinigų“ apvalkalą. Apetitas ir skaičiai – įspūdingi. 

Per septynerius metus Europos Komisija (EK) siūlo išleisti beveik 2 trln. eurų. Tai itin ambicingas augimas – 2021–2027 m. laikotarpiu ES biudžetas sudarė 1,11 proc. žemyno ekonomikos, o planuojamas biudžetas gali išaugti iki 1,26 proc. Tiesa, EK apetitas atrodo saikingas, palyginus su Europos Parlamento planais, kurie biudžeto dalį išaugintų iki 1,38 proc. ES ekonomikos.

Užuot užsibrėžusi susitvarkyti su konkurencingumą dusinančia ES biurokratija, Komisija siūlo steigti konkurencingumo skatinimo fondą ir naują nuosavų pajamų šaltinį – CORE mokestį didelėms įmonėms, veikiančioms po Europos stogu. Jis būtų taikomas bendrovėms, kurių metinė apyvarta viršija 100 mln. eurų, o įmoka siektų 100–750 tūkst. eurų per metus. Noras įvesti naują mokestį atspindi tą patį ydingą mentalitetą – trūksta pinigų, įveskime ir padidinkime mokesčius. CORE mokesčiu tikimasi surinkti apie 6,8 mlrd. eurų per metus.

Kadangi tiesioginiai pajamų mokesčiai yra išskirtinė valstybių narių kompetencija, šiuo nauju mokesčiu, regis, bandoma apeiti nusistovėjusią taisyklę. Mokestis nuo apyvartos techniškai skamba kaip netiesioginis mokestis, tačiau jo objektas yra įmonių pajamos, kurias apmokestinti ES lygiu – draudžiama. Mus bando įvelti į diskusiją – kuris mokestis yra mažiau žalingas – apyvartos ar pelno. Tačiau esmė ne detalėse: šis mokestis apskritai prieštarauja ES interesams ir teisiniams principams. 

Tiesioginių pajamų apmokestinimui jau ne sykį buvo pasipriešinta praeityje, tad nerimą kelią tai, kad šiuo trapiu laikotarpiu valstybėms narėms vėl siūlomas nesutarimus provokuojantis modelis. Toliau aušinant burnas apie konkurencingumo stiprinimą, ES tą konkurencingumą pakerta „prie šaltinio“ ir vis aiškiau žengia nuo koordinavimo prie tiesioginio įmonių apmokestinimo. 

ES stiprybė – bendroji rinka, kurioje užkoduota mūsų vienybė. Subsidiarumo principą ignoruojantys siūlymai per tą vienybę makabriškai kerta ir rizikuoja įsiūbuoti bangų blaškomą valtį. Tad jeigu norime išlikti, naują ES biudžetą reikia matuoti ne išlaidų augimo apetitu, o konkurencingumu: ar jis padarys Europą greitesnę, efektyvesnę, patrauklesnę investuoti ir kurti darbo vietas čia, o ne kitur?