Formuojant naują Vyriausybę visiems rūpi, kaip bus perskirstyti postai ir kam atiteks kuri ministerija. Tačiau žymiai svarbesnis klausimas – ar žmonės, ateinantys į valdžią, yra pasiruošę priimti jos galią ir šlovę drauge su našta?

Valdžiai, kaip ir bet kuriai kitai žmogaus veiklai, reikia sąmoningumo. Ir kaip tik šiandien minime žmogaus, kuris yra didysis sąmoningumo mokytojas, 225-ąjį gimtadienį. Frédéricas Bastiatas – iškilus prancūzų ekonomistas, publicistas ir parlamentaras – pirmasis atskleidė pasauliui tai, ką politikoje sunkiausia pamatyti: ne tik tai, ką valdžia nuveikia ir už ką sulaukia rinkėjų balsų, bet ir tai, kokia yra viso to kaina. 

F. Bastiatas gimė 1801 m. Prancūzijoje, Bayonne miestelyje, netrukus po Prancūzijos revoliucijos, kai šalis dar gyveno jos pažadais ir žaizdomis. Paveldėtas ūkis suteikė F. Bastiatui galimybę ne vien rūpintis kasdiene duona, bet ir iš arti matyti, kaip ji uždirbama: darbu, mainais, taupumu ir žmogaus sumanumu. Į viešąjį gyvenimą F. Bastiatas atėjo vėlai: sulaukęs 43-ejų išgarsėjo kaip publicistas, o po kelerių metų buvo išrinktas į Prancūzijos Nacionalinę Asamblėją.

F. Bastiatas mokėjo paversti ekonominius klausimus beveik grožine literatūra: rašė trumpai, taikliai ir šmaikščiai. Atrodo, kad jo tekstai parašyti lyg vakar – o skirti – šiandienai.

Vienas garsiausių – „Žvakdarių peticija“. Joje žvakių, žibintų ir kitokios dirbtinės šviesos gamintojai kreipiasi į valdžią prašydami apsaugoti juos nuo nesąžiningo konkurento. Tas konkurentas dirba nemokamai, įžūliai įsiskverbia į namus, dirbtuves, bažnyčias, mokyklas, iškraipo vidaus rinką ir žlugdo vietinius gamintojus.

Tas konkurentas – saulė.

Todėl žvakdariai siūlo uždaryti langines, užkamšyti sienų plyšius, uždrausti bet kokią dienos šviesą, kad žmonės būtų priversti pirkti daugiau žvakių. Argumentų, žinoma, netrūksta: augs ne tik žvakių gamyba, daugės darbo vietų, ekonomika suksis, klestės susiję sektoriai. Vaškas, dagčiai, metalas, sandėliai, transportas – visiems bus darbo.

Kai šio prašymo absurdas tampa akivaizdus, F. Bastiatas klausia: argi ne tą patį darote, kai saugote vietinius gamintojus nuo pigesnių angliškų prekių, nuo konkurencijos, kai apribojate žmogaus teisę rinktis geriau ir pigiau?

Skaitydamas F. Bastiatą, negali atsistebėti, koks jis šiuolaikiškas – tokių peticijų ar nacionalinių programų netrūksta ir šiandien. Kad žvakių būtų daugiau.

F. Bastiatas apdovanojo pasaulį ir kita genialia alegorija – apie sudaužytą langą. Žaisdamas futbolą, berniukas išdaužia krautuvininko langą. Susirenka kaimynai ir ima guosti: na, nieko tokio, juk bus darbo stikliui. Stiklius uždirbs, už tuos pinigus nusipirks duonos, kepėjas uždirbs, gal nusipirks batus, batsiuvys – dar ką nors. Štai, nelaimė netgi sukuria ekonominį aktyvumą.

Regima – stiklius tikrai gaus darbo. Neregima – krautuvininkas už stikliui sumokėtus pinigus nebegalės nusipirkti batų, batsiuvys – duonos, ir taip toliau.

Jeigu sudaužyto lango nauda būtų tikra, tuomet reikėtų išdaužyti visus langus šalyje, o gal net pasaulyje. Ir užuot gaminus dviračius ir kompiuterius, užuot stačius mokyklas ir ligonines, visiems reiktų pulti gaminti langus – nes žiema juk ne už kalnų. Skamba absurdiškai? Bet daugybė ekonominių argumentų iki šiol remiasi būtent tokia logika: svarbu, kad „kažkas juda“, „kažkam atsirado darbo“, „pinigai įsisavinti“.

Šią alegoriją verta prisiminti kaskart, kai girdime: „valstybė skyrė“, „projektas įgyvendintas“, „reikia paramos“. Regima – naujas objektas, ambicinga programa ir juostelė. Neregima – kas nebebus nupirkta, sukurta, pasamdyta ar investuota, nes tie pinigai pirmiausia buvo paimti iš žmonių. Skandalai paprastai kyla dėl to, kas matoma: neteisėto pasisavinimo, konkrečiam tiekėjui pritaikytų sąlygų bei korupcijos. F. Bastiatas moko pamatyti tyliuosius skandalus – ne tai, kas pasisavinta, o tai, kam atimta ekonominė gyvybė, nes pinigai nukreipti kitur. Nors tai nepatraukia teisėsaugos dėmesio, paslėpta kaina visuomenei – didelė.

F. Bastiato regimo ir neregimo principas nėra tik graži metafora. Už jos slypi esminis ekonomikos dėsnis, suformuluotas jau po Bastiat mirties – alternatyvieji kaštai (tiksliau būtų – alternatyvioji nauda). Kiekvienas mūsų pasirinkimas reiškia ir kažko atsisakymą – pasirinkę daryti planą A, turime atsisakyti B ir C galimybės, vadinasi, netenkame ir jų teikiamos naudos. Suprasti, kaip tai veikia, ir sąmoningai rinktis aktualu ir kiekvienam žmogui, ir valdantiems valstybę.

Valstybės kalba tai reikštų prievolę matyti visą, neapkarpytą faktų ir duomenų lauką. Juk nuolat girdime, kad valdžios sprendimai turi būti grįsti duomenimis. Tačiau jeigu skaičiuojame tik tai, kas bus pastatyta, išmokėta ar atidaryta, ir neskaičiuojame to, kas sustabdyta ar iškreipta, ar tikrai matome visus duomenis, ar tik mažą jų dalį?

Štai kodėl F. Bastiatas toks modernus ir aktualus. Jis nemoko vien ekonomikos teorijos ar istorijos. Jis moko proto disciplinos bei sąmoningumo – neapsigauti saldžiu pažadu ir nepasitenkinti puse vaizdo. To reikia ne tik politikui, bet ir kiekvienam žmogui, nes mes visi kasdien renkamės tarp to, kas traukia akį – ir to, kas paslėpta ar reikalauja daugiau pastangų.

Pramonininkas, nutaręs investuoti į robotizaciją, ne tik išleidžia pinigus robotams – jis atsisako plėsti gamybą paprastesniu būdu ar imtis naujų, perspektyvesnių projektų. Steigdamas startuolį, žmogus atsisako galimybės atkurti paveldėtą mamos sodybą, išvykti į metų trukmės svajonių kelionę aplink pasaulį arba daugiau laiko praleisti su vaikais. Žmogus pasirenka vieną kelią – ir kartu atsisako daugybės kitų. Tik tinkamai įvertinęs alternatyviąsias galimybes ir naudas jis gali priimti optimalų sprendimą.

Tas pats vyksta kiekvieno mūsų kasdienybėje. Pasirinkę vakarą praleisti sporto varžybose, nepaskaitome knygos: alternatyvūs kaštai yra ne tik ekonomikos, bet ir gyvenimo dėsnis. Būtent todėl dažnai vengiame apie tai mąstyti – daug patogiau susigundyti tuo, kas regima, greita ir sulaukia aplodismentų.

Kai sprendimai priimami valstybės vardu, viskas yra dar sudėtingiau. Tuomet regimi rezultatai atrodo labai kilnūs: padidintos socialinės pašalpos, išmokos vaikams, valstybės investicijos. Naujas baseinas, aikštė, programa, fondas, agentūra, strategija. Visi džiaugiasi, kai perkerpama juostelė to, ko dar nebuvo. Tačiau niekas nemato to, ką būtų padarę žmonės, jei pinigai – ir sprendimai – nebūtų centralizuoti. Nemato, kad įmonė būtų pasamdžiusi darbuotoją, kuris dabar tenkinasi bedarbio pašalpa. Kad šeima būtų „už nuosavus“ nusipirkusi abonementą lankyti baseiną. Sąrašą galima tęsti.

Politika – be rožinių akinių

Kadangi mūsų įstatymai reikalauja vertinti alternatyvius tikslo pasiekimo būdus, pasverti naudą ir kaštus, F. Bastiato principas turėtų būti kasdienė politikų duona. Jie turėtų nuolatos mąstyti ir apie nematomą savo sprendimų kainą. Tarkime, valdžia pastato baseiną. Visi mato baseiną. Bet nemato įmonių, kurios buvo išstumtos iš rinkos ir nesiryžo statyti sveikatingumo centrų. Nemato ir tų, kurie baseino nelanko, nes neturi sveikatos, gyvena atokiau, ar bijo vandens, bet vis tiek prisideda prie projekto.

F. Bastiatas moko valdžią ir rinkėjus nusiimti rožinius akinius bei įvertinti tikrus politikos kaštus. Jis primena: valstybė neturi savų pinigų. Ji gyvena iš tų, kurie dirba, kuria, rizikuoja ir taupo. Todėl kiekvienas „duosime“ pirmiausia reiškia „paimsime“. Kiekvienas „paremsime“ reiškia, kad kažkas kitas bus priverstas paremti. „Jūs lyginate tautą su išdžiūvusios žemės plotu, o biudžetą – su gyvybę nešančiu lietumi. Puiku. Bet jūs turėtumėte savęs taip pat paklausti, iš kur susikaupia lietus…,“ – rašo žymusis eseistas.

Čia F. Bastiatas pereina nuo ekonomikos prie teisės ir moralės. Jo tekstas „Įstatymas“ skamba kaip perspėjimas politikams. „Jeigu įstatymai naudojami ne žmonių teisėms saugoti, o vienų žmonių naudai kitų sąskaita, tada visi sieks daryti įtaką įstatymams – arba kad apsigintų, arba kad patys gautų naudos.“ F. Bastiatas perspėja, kad įstatymas neturi tapti privilegijų dalinimo, diskriminavimo ar turto perskirstymo priemone. Įstatymas turi saugoti asmenį, laisvę ir nuosavybę. Kai tik politika pakrypsta priešinga linkme, piliečio padėtis – pavojinga.

„Kai įstatymas ir moralė prieštarauja vienas kitam, piliečiai atsiduria prieš žiaurią dilemą – arba išsižadėti moralės, arba prarasti pagarbą įstatymui.“

Žmogus gerbia įstatymą tada, kai jaučia, kad šis saugo teisingumą. Kai įstatymas tampa atskirų interesų aptarnavimo įrankiu, pagarba jam ima trupėti. Tuomet „visi nori gyventi valstybės sąskaita. Jie pamiršta, kad valstybė gyvena visų sąskaita.“

Frédérico Bastiato jubiliejus yra gera proga ne tik prisiminti šmaikštų prancūzą. Tai proga naujai valdžiai matyti ir savo pažadų šviesą, ir šešėlius, kuriuos jie meta.

O didžiausia dovana mums visiems, kad net ir pasaulyje, kuriame saulė neuždrausta, o jos energija kaupiama saulės baterijų, vis dar yra vietos žvakdariams. Jų dėka šiandien galėsime uždegti 225 žvakes ant F. Bastiato gimtadienio torto.