Giedodami Tautišką giesmę šiemet galėjome suklusti ties vienu posmeliu: „Tegul Tavo vaikai eina | Vien takais dorybės | Tegul dirba Tavo naudai | Ir žmonių gėrybei.“ Ar tikrai laikomės to, ką taip gražiai giedame? Nors laisvų darbo vietų Lietuvoje daugėja, nedarbas plinta tarsi nauja mada, ypač tarp jaunimo. Maždaug kas septintas jaunas žmogus Lietuvoje nedirba, nors galimybių turi kaip niekada daug.

Kadaise socializmas žmogui žadėjo „teisę į darbą“. Šiandien, regis, pamažu įteisiname naują pažadą – teisę į nedarbą.

Teisė į nedarbą pamažu įsitvirtina mūsų gyvenime, nes savo noru iš darbo pasitraukęs žmogus gauna iš valstybės nemažas pajamas ir socialines lengvatas. Kai darbuotojų masiškai trūksta, žmogus mažiau vertina darbo vietą ir gali lengvai išeiti „tiesiog pavasaroti“, nes rudenį gali lengvai grįžti atgal – pas tą patį darbdavį ar pas kitą, ir dar už didesnį atlygį.

Per pastaruosius penkerius metus laisvų darbo vietų skaičius išaugo perpus, tačiau nedarbas laikosi ties 7 proc., o tarp jaunimo – jau viršija 15 proc. Palyginimui, Lenkijoje nedarbas yra 3 proc. – ir tai praktiškai reiškia pilną užimtumą.

Lietuvos situaciją paaiškina aukštas nedarbo spąstų rodiklis. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) skaičiuojamas rodiklis jau ketvirtus metus yra didžiausias Europos Sąjungoje ir viršija 100 proc., kai ES vidurkis – apie 74 proc., Lenkijoje – apie 60 proc. Daliai žmonių tiesiog finansiškai neapsimoka dirbti – arba – apsimoka nedirbti. Į nedarbo spąstus patenka nebe konkretūs asmenys, o ištisas žmonių sluoksnis.

Pavyzdžiui, žmogus, kuris dirbdamas „į rankas“ gautų 1093 eurus, išėjęs iš darbo ir sudėjęs nedarbo išmoką su būsto nuomos kompensacija, gali gauti 1146 eurus. Ir šie skaičiai dar neįvertina laisvo laiko, kuris reiškia galimybę rūpintis vaikais, senoliais ir savo namų ūkiu – pasigaminti maisto, šiltnamyje išauginti agurkų bei pomidorų ir susiremontuoti automobilį. Neretai nedarbas derinamas ir su visai intensyviu darbu – tik jis vyksta šešėlyje, kur nieko nereikia deklaruoti ir mokesčių nereikia mokėti.

Tad „teisė į nedarbą“ Lietuvoje tampa ne vien ekonomine, bet ir moraline problema. Ypač tarp jaunų žmonių. Populiarėja naujas mąstymo būdas: draugai jau pasinaudojo kelių mėnesių „atostogomis“ mokesčių mokėtojų sąskaita, o aš vienas dar turiu dirbti? Žmonės mokomi gudrauti, ir šį gyvenimo būdą populiarina kaip „naują finansinį raštingumą“. Tik čia jie mokosi ne kurti, o rasti landą; ne prisidėti, o pasiimti; ne dirbti Lietuvos naudai, o joti jai ant kupros. O dar tiksliau – joti ant kupros tiems, kurie dirba.

Sovietmečiu buvo sakoma: vogti iš valstybės – ne nuodėmė. Valstybė buvo visų ir niekieno. Iš jos buvo galima imti tiek, kiek sugebi panešti arba pavežti, kiek priklauso pagal rangą visuomenės hierarchijoje. Po privatizavimo su sisteminiu visa ko nešimu iš įmonių pamažu susidorota: atsirado savininkas bei supratimas, kad vagystė yra vagystė.

Todėl be galo skaudu, kad šiandien ta pati dvasia atgimsta nauju pavidalu. Iš valstybės nešama ne dešra iš fabriko ir ne laidai iš sandėlio, o teisė sėdėti ant kupros tiems, kurie dirba.

Kartais sakoma, kad žmogus savo nedarbo išmokoms sukaupia pats – tai nėra tiesa. Nedarbo draudimas pagrįstas ne kaupimo, o perskirstymo principu. Dabartiniai dirbantieji moka išmokas dabartiniams bedarbiams. O išmokos, palyginus su sumokėtomis įmokomis, itin dosnios – metus padirbėjęs ir sumokėjęs 181 eurą įmokų, gali gauti net 5188 eurus išmokų –28 kartus daugiau, negu sumokėjai. Argi tai ne bedarbystės skatinimas?

Nedarbo draudimo paskirtis aiški: padėti žmogui, kurį nedarbas ištiko netikėtai. Įmonė užsidarė, žmogus buvo atleistas, neteko pajamų, jam reikia finansinės pagalvės, kol atsistos ant kojų ir grįš į darbo rinką. Tai yra draudimo logika. Tačiau kai žmogus iš darbo išeina savo noru, planuotai, ir iškart gali gauti nedarbo išmoką, draudimo logika ima virsti savo priešingybe. Tai panašu į draudimo sistemą, ramiai mokančią išmokas žmonėms, kurie patys padega savo namus. Anksčiau ar vėliau pasakytume: tokia sistema skatina padegimus.

Socialinėje politikoje tokių žodžių vengiama. Norima padėti silpniesiems, ir tai teisinga. Bet tuo pačiu paskatiname žmones pasirinkti „silpnumo“ statusą, ir taip imame sistemiškai silpninti žmogų. Blogiausia, kad tai vyksta tuo metu, kai Lietuvai reikia atsparių, ištvermingų piliečių, sugebančių atsiliepti į laikmečio iššūkius.

Nuo liepos įsigaliojusi tvarka viena kryptimi žengia teisingai – nedarbo laikotarpis nebebus įskaitomas į stažą. Tačiau daugiau uždirbantiems pirmųjų mėnesių išmokos net didėja, todėl pagunda tampa patraukli ir viduriniajam sluoksniui.

Ar žinote, kaip pristatomas valstybinis socialinės apsaugos paketas? – „Kas man priklauso lt“. Už šių žodžių kyšantis mentalitetas stipriai prasilenkia su tautiška giesme ir galiausiai virsta priklausomybe, nuo kurios gydyti reikia nebe žmogų, bet šalį.

Kaip čia neprisiminus žymių JAV prezidento Johno F. Kennedy žodžių: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, paklausk, ką tu pats gali duoti jai.“

Kai į problemą žiūrime žmogaus akimis, atrodo, kas čia blogo – kad sumokėjęs draudimui gali pasinaudoti teise į darbinę pauzę. Tačiau politikai privalo matyti platesnį horizontą – tai, kas konkretaus žmogaus atžvilgiu atrodo patrauklu ir pateisinama, valstybės mastu tampa pagundų ir moralės smukimo šaltiniu. Kai žmonės sako – mokėkite daugiau, ir mes nevengsime darbo, jų požiūrio taškas suprantamas. Bet politikai žino, kad per pastaruosius 7 metus nominalūs atlyginimai Lietuvoje padvigubėjo, o realūs atlyginimai išaugo 40 proc. (vartotojų kainos – 43 proc.). Politikai taip pat žino, kad nedarbo išmokos priklauso nuo atlyginimo dydžio, todėl net ir be galo augant atlyginimams, nedarbo spąstai liktų tokie patys – nes proporcingai išaugtų ir išmokos. Keisti reikia sistemą ir mentalitetą.

Pernai nedarbo išmokoms Lietuvoje išmokėta net 542 mln. eurų – apie 0,64 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP). Nedarbo socialinis draudimas tapo vienintele deficitine socialinio draudimo rūšimi: išmokama daugiau, nei surenkama įmokų. Klausimas, koks mūsų sąmoningumas, jeigu kovodami dėl kiekvienos papildomos dešimtosios BVP dalies gynybai kaip dėl valstybės išlikimo, užsimerkę skiriame didžiules sumas sistemai, kuri ne tik brangiai kainuoja, bet ir silpnina žmogiškąjį gynybos pamatą.

Darbas nėra tik pajamos. Tai ritmas, ištvermė, bendrystė, profesinis augimas, gebėjimas užbaigti pradėtą darbą. Tai žmogaus dalyvavimas bendrame gyvenime.

Todėl valstybė, kuri nedarbą paverčia patrauklia alternatyva, silpnina ne tik biudžetą. Ji silpnina žmogaus charakterį. Dirbtinis intelektas, robotizacija, nauji įrankiai, nauji procesai juda tokiu greičiu, kad net kasdien dirbančiam žmogui reikia kabintis į pokyčius. Kelių mėnesių pauzė gali atrodyti nekaltas dalykas, bet pasivyti progresą ir atgaivinti savo perdegusias motyvacijas su kiekvienu mėnesiu gali būti vis sunkiau. Todėl ne visiems išėjusiems lengvų atostogų pavyks taip pat lengvai sugrįžti į darbo rinką.

Pirmas žingsnis — žmogui, kuris iš darbo pasitraukia savo noru, nedarbo išmoka neturėtų būti mokama iš karto. Lenkijoje taikomas 90 dienų laukimo laikotarpis, panašūs saugikliai veikia ir kitose šalyse – kad sistema veiktų kaip draudimas, o ne nedarbo skatinimas. Jeigu žmogus yra priverčiamas išeiti savo noru, kitos šalys turi sprendimų, kad žmogus nenukentėtų.

Antras žingsnis — būtina palengvinti galimybę žmonėms grįžti į darbą, atlaisvinant terminuotų darbo sutarčių taikymą. Lietuvoje tokių sutarčių dalis yra mažiausia Europos Sąjungoje, o kai pagal įstatymą jų negali būti daugiau nei 20 proc. visų darbo sutarčių, tai ypač kerta smulkioms įmonėms. Apie 70 proc. įmonių turi mažiau nei penkis darbuotojus, vadinasi, jos praktiškai negali naudotis terminuotomis sutartimis. O juk būtent jos galėtų tapti laipteliu jaunimui, mažiau patirties turintiems ar ilgiau nedirbusiems žmonėms grįžti į darbo rinką.

Naujos koalicijos sutartyje yra teisingi žodžiai: „dirbančio žmogaus padėtis neturi būti blogesnė nei nedirbančio“. Dabar reikia, kad šie žodžiai taptų ne politine dekoracija, o sprendimų kryptimi. Antraip ir toliau giedosime apie dorybės takus ir darbą žmonių gėrybei, o sistema tyliai mokys praminti kitokius takus ir žiūrėti į Lietuvą kaip į svetainę „Kas man priklauso“.