Nedarbo draudimas turėtų veikti kaip finansinė pagalvė netikėtai netekus darbo, o ne sistema, skatinanti kitų sąskaita užsibūti už darbo rinkos ribų. Ar įsivaizduotumėte Lietuvą, kurioje nedarbo lygis perpus žemesnis, o išlaidos nedarbo išmokoms – penkis kartus mažesnės? Lenkijos pavyzdys patvirtina, kad galima.

Šiandien Lietuvos darbo rinkoje stebime ryškų paradoksą: per penkerius metus laisvų darbo vietų skaičius šoktelėjo 57 proc. ir pasiekė rekordinį 32 tūkst. lygį, tačiau nedarbo lygis vis dar viršija 7 proc. Tuo metu Lenkijoje nedarbas siekia vos 3,1 proc. ir yra daugiau nei dvigubai mažesnis.

Turint omenyje, kad abiejų šalių ekonomikos auga panašiu tempu, o jų išsivystymo lygis reikšmingai nesiskiria, turėtume matyti panašią situaciją ir darbo rinkoje. Tačiau toks didelis atotrūkis rodo, kad skirtumą lemia ne ekonomikos raida, o darbo rinkos taisyklės ir jų kuriamos paskatos. Lietuvoje jos silpnina motyvaciją dirbti ir kuria kliūtis greitai grįžti į darbą, o Lenkijos sistema labiau orientuota į sklandų ir tvarų įdarbinimą.

Aukšto nedarbo kaina yra didelė ne tik oriam žmogaus gyvenimui bei ekonomikai, bet ir viešiesiems finansams. Lietuva su nedarbu susijusioms išmokoms skiria beveik 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – apie penkis kartus daugiau nei Lenkija. Didžiausia šios naštos dalis tenka žemesnės kvalifikacijos darbuotojams, jaunimui ir trumpalaikiams bedarbiams.

Tai kokios tos Lenkijos pamokos? Nedarbo spąstų rodiklis Lenkijoje – vienas žemiausių ES. Lietuvoje – didžiausias bendrijoje. Jis rodo, kad pirmaisiais nedarbo mėnesiais žemesnes pajamas uždirbantis asmuo šalyjeiš nedarbo ir kitų išmokų gali gauti daugiau nei uždirbtų „į rankas“. Tuo metu Lenkijoje nedarbo išmokos maždaug perpus mažesnės nei Lietuvoje, o maksimali išmoka skiriasi net tris kartus (atitinkamai 494 ir 1 619 eurų).

Lietuva taip pat iškrenta iš tarptautinio konteksto tuo, kad nedarbo išmokos mokamos ir tiems žmonėms, kurie iš darbo pasitraukė savo noru. Daugumoje EBPO šalių tokiu atveju išmoka nemokama visai arba atidedama keliems mėnesiams. Pavyzdžiui, Lenkijoje taikomas 90 dienų laukimo laikotarpis.

Tad sistema pas mus prieštarauja esminei nedarbo draudimo paskirčiai: apsaugoti žmogų netikėtai netekus darbo. Ir sukuria sąlygas trumpam išeiti iš darbo ir paatostogauti mokesčių mokėtojų sąskaita. Ši tendencija labiausiai populiari tarp jaunimo.

Problemos mastą atskleidžia ir oficiali bedarbystės priežasčių statistika: 2025 m. tik 10,5 proc. Lietuvos bedarbių darbo neteko dėl atleidimo iš darbo, 7,2 proc. – dėl ligos ar negalios, tuo tarpu net 42,7 proc. darbo neturėjo dėl asmeninių ar šeiminių priežasčių ir 25,1 proc. – dėl „kitų priežasčių“.

Tai rodo, kad reikšminga dalis nedarbo Lietuvoje nėra susijusi su netikėtu darbo praradimu ir todėl neatitinka draudimo sąvokos. Juk niekas nedraustų pastato, kurį ketinama nugriauti. 

Prie geresnių Lenkijos darbo rinkos rezultatų prisideda ir lankstesnis darbo santykių reguliavimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje terminuotų sutarčių dalis šalyje pati žemiausia ES – tik 1,6 proc., kai ES vidurkis siekia 10,9 proc., o Lenkijoje – 12,8 proc. Tokios sutartys suteikia lankstumo darbdaviams ir darbuotojams, mažina riziką priimant naują darbuotoją bei veikia kaip laiptelis į ilgalaikį užimtumą jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams.

Atotrūkis susidaro, nes Lietuvos įmonėse terminuotos sutartys negali sudaryti daugiau nei 20 proc. nuolatinio pobūdžio darbo sutarčių. Tai reiškia, kad įmonė su 4 ar mažiau darbuotojų negali sudaryti nė vienos terminuotos sutarties, nors tokių smulkių įmonių šalyje yra net apie 70 proc.

Taigi, ką daryti? Lietuvos ir Lenkijos palyginimas puikiai iliustruoja pamatinius ekonomikos dėsnius: žmonės reaguoja į paskatas, o pertekliniai ribojimai slopina ekonominį aktyvumą. 

Sumažinę nedarbo išmokų lygį pirmaisiais nedarbo mėnesiais, nedarbo spąstus priartintume prie ES vidurkio. Tai nereiškia, kad valstybė neturėtų padėti darbo netekusiems žmonėms. Bet tuo pačiu neturėtų kilti dvejonės, ar darbas apsimoka. Tikslinga finansinė parama turėtų padėti žmogui sunkiu momentu, tačiau kartu išlaikyti aiškią paskatą greitai grįžti į darbo rinką.

Laukimo laikotarpis iš darbo išėjus savo noru (Lenkijoje jis – 90 dienų) užtikrintų, kad nedarbo draudimas būtų naudojamas pagal paskirtį, o ne trumpalaikėms atostogoms. 

Lankstesnis terminuotų darbo sutarčių reguliavimas sumažintų darbdavių riziką samdant naujus darbuotojus ir paskatintų kurti daugiau darbo vietų. Reikėtų panaikinti griežtą 20 proc. kvotą arba pritaikyti išimtį smulkioms įmonėms.

Naujosios koalicijos sutartyje įtraukti skambūs žodžiai: „Dirbančio žmogaus padėtis neturi būti blogesnė nei nedirbančio“ – reikia tikėtis, kad tai neliks tik žodžiai.