Visos Europos ambicijos susitinka bendrame biudžeto katile. Gynyba, energetika, migracija, klimatas, socialinė politika – sričių sąrašas neturi pabaigos, ir kiekvienai jų galima paprašyti dar kelių milijardų. Ir kol tie milijardai krenta it iš dangaus, apetitas tik auga: migrantų integraciją vejasi verslo konsultavimas bei kompetencijų ugdymas, ūkininkų mokymai ir trinkelės nutolusiame regione.

Tačiau kai ekonominė mana baigiasi, tenka mažinti porcijas. Ir tuomet lieknėjimo vaistų paieškos iš farmacijos kabinetų persikelia į Briuselį. Friedrichas Merzas, Mette Frederiksen, Christianas Stockeris ir kiti didieji Europos vardai – visi jau ieško politinio „Ozempic“ recepto.

Pagrindinė veiklioji medžiaga čia – stoka. LLRI kartu su EPICENTER tinklo partneriais tokį receptą pateikė dar pavasarį: ne daugiau kaip 1 proc. ES bendrųjų nacionalinių pajamų siekiantis biudžetas, maždaug 223 mlrd. eurų liesesnis už Europos Komisijos (EK). Net atmetus laikinas „NextGenerationEU“ skolos grąžinimo išlaidas, EK siūlo biudžetą, 32 proc. didesnį už dabartinį,  penkis naujus ES mokesčius ir įnašus – iš kurių per metus surinktų 58,5 mlrd. eurų ir iki 150 mlrd. eurų ES remiamų paskolų.

Svarbiau už pačius skaičius – sutarti dėl subsidiarumo logikos: nuo šiol ES lėšas telkti ten, kur europinis lygmuo iš tiesų būtinas – bendrajai rinkai, tarpvalstybinei infrastruktūrai, energijos jungtims, išorės sienoms, gynybai. Perskirstymą palikti valstybėms narėms, o didesnio apetito jokiu būdu nefinansuoti naujais ES mokesčiais ar bendru skolinimusi. 

Stoka nėra biudžeto gedimas, kurį reikia užlopyti pinigais. Ji – pati priežastis, dėl kurios biudžetas privalo turėti ribas: stoka verčia rinktis, ko atsisakyti ir kokius rūpesčius palikti valstybėms, bendruomenėms ir žmonėms.

Štai, konkurencingumo paradoksas. Užuot mažinusi funkcijas ir reguliavimą, apsunkinančius  verslą, ES ruošiasi užpilti jį pinigais: per Konkurencingumo fondą – apie 57 mlrd. eurų per metus. Skamba dosniai, tačiau Europos įmonės pačios kasmet investuoja apie 4,7 trln. eurų – tad net ir išpūstas ES finansavimas tebūtų lašas jūroje. Tuo pat metu bendrosios rinkos vidaus barjerai prilyginami maždaug 45 proc. tarifui prekėms ir 110 proc. paslaugoms. 

Net po Mario Draghi diagnozės pinigų srautas teisėkūrai nesustabdytas, tad ir reguliavimų daugėja kasdien – taip, kad net pati Komisija stebisi. Pakuočių reglamentas tarpvalstybinei e. prekybai praslinko pro gausius aplodismentus M. Draghi ataskaitai ir pridėjo mažoms Europos įmonėms tokios administracinės naštos, kad prekyba kone sustojo ir pati Komisija suskubo atidėti dalį reikalavimų iki 2035-ųjų. 

Būtent čia stokos brėžiama riba gali tapti ne vien tik taupymo, o tikro atsinaujinimo instrumentu. Kol kiekvienai funkcijai užtenka pinigų, niekas neklausia, ar ji tebėra būtina. Kai riba kieta, funkcijas tenka peržiūrėti, procedūras paprastinti, o dalies jų – atsisakyti. 

Dar prieš kelis mėnesius toks požiūris galėjo būti nurašytas kaip politiškai neįmanomas. Dabar Vokietija, Danija, Nyderlandai, Austrija, Suomija ir Švedija reikalauja Komisijos mažinti keliais šimtais milijardų eurų, karpyti visas išlaidų sritis ir naujus prioritetus sutalpinti peržiūrint biudžetą. Jos taip pat aiškiai sako: naujas bendras skolinimasis nėra struktūrinių reformų pakaitalas. Vokietijos kancleris F. Merzas sako griežtai: kur pinigų daugiau nebus, turi mažėti biurokratija.

Taigi per kelis mėnesius tai, kas atrodė drąsi LLRI ir jo EPICENTER partnerių alternatyva ES biudžeto pasiūlymui, persikėlė prie pagrindinio derybų stalo. Lietuvai, kitąmet perimsiančiai ES Tarybos pirmininkavimą, tai svarbi aplinkybė: gali tekti ne ginti kiekvieną seną biudžeto eilutę, o padėti visiems sutarti, kur brėžti ribą. 

Mes žinome, kad laukti rimtos krizės, kai esi priverstas keistis – neišmintinga. Išmintinga pripažinti stokos spaudimą be pačios krizės, kad biudžeto riba priverstų mus visus keistis.