2025 m. vidutinis atlyginimas į rankas Šveicarijoje buvo 5 kartus didesnis nei Lietuvoje, o Singapūre – 2,6 karto. Tokį rezultatą šalys pasiekė užtikrinusios išskirtinai palankias sąlygas dirbti, kurti ir investuoti. Ar šiuo keliu galėtume eiti ir mes?
Kryptį rodo naujai išleistas 2026 m. kanadiečių analitinio centro „Fraser Institute“ kasmet rengiamas ekonominės laisvės indeksas. Jis išryškina sritis, kuriose Lietuvai reikia pasitempti vejantis lyderius. Nors per metus reitinge pakilome penkiomis vietomis, akmenyje mūsų pozicija tikrai neiškalta.
Remiantis 2024 m. duomenimis, indekse vertinamas valdžios dydis, teisinė sistema ir nuosavybės apsauga, pinigų stabilumas, prekybos laisvė bei kredito, darbo rinkos ir verslo reguliavimas. Tikslas – parodyti, kiek žmogus gali pats spręsti, kur jam dirbti, ką kurti ir kaip panaudoti pajamas. Lyginamos 165 šalys ir teritorijos. Šveicarija užima antrą vietą, Singapūras – trečią, o Lietuva iš 27-os kyla į 22-ą.
Lietuvos kilimą daugiausia lėmė atslūgusi infliacija – santaupos nuvertėjo lėčiau, tapo lengviau planuoti išlaidas bei investicijas. Vis dėlto didžiausią dėmesį turėtume sutelkti į tas sritis, kurios tiesiogiai priklauso nuo mūsų sprendimų ir yra mažiau veikiamos išorės veiksnių.
Pačios Lietuvos patirtis rodo, kaip ekonominė laisvė padeda kelti pragyvenimo lygį. Nuosavybės apsauga, prekybos ir investicijų laisvė bei teisinė aplinka istoriškai buvo Lietuvos stiprybės, sudariusios sąlygas rasti geriau apmokamus darbus, kurti įmones bei plėtoti technologijas. Dėl to 2018–2025 m. vidutinis atlyginimas į rankas šalyje daugiau nei padvigubėjo. Pagal prekybos laisvę esame 13-i, pagal teisinę aplinką – 20-i pasaulyje. Tai tvirtas pagrindas tolesnei pažangai.
Norint šį pagrindą išnaudoti, verta atsigręžti į Singapūrą. Pagal verslo reguliavimą jis yra pirmas, Lietuva – tik 50-a. Šis atotrūkis rodo, kiek galimybių turime palengvinti kelią nuo sumanymo iki veikiančio verslo.
Vienas ryškiausių skirtumų – mokesčių administravimas: Singapūras užima penktą, Lietuva – 91-ą vietą. Verslui kainuoja ne tik patys mokesčiai, bet ir jų apskaita, deklaravimas bei reikalavimų vykdymas. Todėl paprastesnis deklaravimas, greitesni procesai ir mažiau perteklinių reikalavimų paliktų daugiau laiko bei išteklių veiklai.
Daugiau laisvės reikia ir darbo santykiuose – pagal jų reguliavimą Lietuva yra tik 123-ia iš 165 šalių. Pavyzdžiui, terminuotos sutartys nuolatinio pobūdžio darbams negali viršyti 20 proc. įmonės darbo sutarčių. Maždaug 70 proc. Lietuvos įmonių turi iki keturių darbuotojų, todėl negali sudaryti nė vienos tokios sutarties. Leidus jas sudaryti lanksčiau, nepatyrę darbuotojai ir bedarbiai turėtų daugiau galimybių pradėti dirbti bei įgyti patirties.
Kita kliūtis didesnėms žmonių pajamoms – augantis valdžios aparatas. Pagal valdžios dydį esame 74-i. Čia mokytis vertėtų iš jau minėtos Šveicarijos, kurioje 2025 m. valdžios išlaidos sudarė 32,6 proc. BVP, kai Lietuvoje pasiekė 41,2 proc. Kuo daugiau uždirbtų pajamų paima valdžia, tuo mažiau žmogui lieka spręsti pačiam, o savo pinigus žmogus leidžia geriau nei svetimus.
Šveicarijoje išlaidas padeda riboti skolų stabdžio taisyklė: federalinio biudžeto išlaidų riba siejama su numatomomis pajamomis, atsižvelgiant į ekonomikos ciklą. Lietuvai ši pamoka ypač aktuali augant gynybos finansavimo poreikiams. Sutariame, kad gynybai reikia papildomų lėšų, tačiau didesni mokesčiai lėtina ekonomikos augimą, o didesnis skolinimasis pučia palūkanų išlaidas. Abu šie veiksniai silpnins galimybes finansuoti gynybą ateityje.
Prie didelių gynybos ambicijų labiausiai dera ambicingas siekis lygiuotis į geriausius – Šveicarijos pavyzdžiu peržiūrėti biudžeto programas, panaikinti besidubliuojančias institucijų funkcijas ir atsisakyti neefektyvių išlaidų. Taip daugiau lėšų gynybai galėtume rasti esamame biudžete.
Visgi kol kas judame priešinga kryptimi. Indekse dar neatsispindi 2025–2026 m. pokyčiai: standartinis pelno mokesčio tarifas pakilo nuo 15 iki 17 proc., išplėstas progresinis pajamų ir nekilnojamojo turto apmokestinimas, padidinti kai kurie pridėtinės vertės mokesčio tarifai, papildomai apmokestinta dalis draudimo įmokų.
Papildomai Lietuvos ekonomiką slėgs ir auganti skola. Valstybės kontrolės prognozėmis, 2025–2029 m. valdžios skola pakils 74 proc. ir sudarys 55,3 proc. BVP, o palūkanų išlaidos šoktels 2,4 karto iki 1,8 mlrd. eurų. Didesnės palūkanos reikš mažiau lėšų kitiems poreikiams ir daugiau finansinių įsipareigojimų ateičiai.
Jei norime gyventi kaip Šveicarijoje ar Singapūre, tik svajoti neužtenka. Lietuva jau parodė, kokį tvirtą pagrindą ekonomikai augti ir klestėti suteikia stipri nuosavybės apsauga, patikima teisinė aplinka ir laisva prekyba. Dabar augimo galimybių reikėtų ieškoti šalinant reguliacinę ir mokestinę naštą.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!