Šiandien ekonomistai ir politikai laužo galvas, kaip gaivinti bei skatinti ekonomiką. Vienas svarbiausių veikiančios ekonomikos požymių – kad žmonės turi darbo, o įmonės darbuotojų.
Atrodo, logiška būtų, kad daugėjant laisvų darbo vietų – nedarbas traukiasi, mažėjant laisvų darbo vietų – nedarbas auga. Bet pandeminis laikotarpis Lietuvoje pasižymi kitokia statistika: kaip nurodo Užimtumo tarnyba, nuo kovo vidurio iki liepos pabaigos, nedarbas paaugo nuo 9,5 iki 12,9 proc., o laisvų darbo vietų skaičius – nuo 1413 iki 4277. Darbo vietų daugėjant, bedarbystė nemažėja dėl esminės priežasties: kai darbuotojai neranda tokio darbo, kurį gali dirbti arba kurį dirbti nori. Pandeminiu laikotarpiu veikė ir papildomi veiksniai, tokie kaip atlyginimų sumažėjimas dėl prastovų, darbo vietų pasiūlos persiskirstymas tarp sektorių, savarankiškai dirbančių ir grįžusių emigrantų įsiliejimas į samdomo darbo paieškas Lietuvoje. Viruso grėsmė, karantinas ir vyriausybės priemonės ekonomikai gelbėti taip pakeitė įprastą ekonominę aplinką, kad galimos kuo įvairiausios laikinos anomalijos.
Tad pažiūrėkime kiek iš toliau. Remiantis ikipandeminio laikotarpio statistika, nedarbo lygis Lietuvoje tolydžio mažėjo nuo 11,8% 2013-ais iki 6,3% 2019-ais. Laisvų darbo vietų lygis (laisvų ir visų darbo vietų santykis), aiškiai augęs iki 2017-ų ir pasiekęs 1,6%, 2018-2019 metais stabilizavosi apie 1,4%. Taigi prieš pandemiją galėjome konstatuoti gerą darbo rinkos būklę – naujų darbo vietų skaičiui laikantis stabiliai, nedarbo lygis mažėjo, tad galėjome daryti išvadą, kad vis daugiau žmonių rado jiems tinkamą darbą. Bet ar visi galintys dirbti darbo ieškojo, ar tik registravosi biržoje, kad nereikėtų patiems mokėti PSD?
Padėti atsakyti į šį klausimą gali nedarbo spąstų rodiklis, apibūdinantis darbuotojų finansinę motyvaciją dirbti. Jis parodo, kurią dalį nedirbančiojo gaunamos socialinės išmokos sudaro jo pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų. 2019 metų Eurostat duomenimis Lietuvoje nedarbo spąstai vidutiniškai sudarė 87,8%, kai euro zonos vidurkis tebuvo 74,5%. Be to nedarbo spąstai euro zonoje yra daug pastovesni ir jau kurį laiką mažėja, o Lietuvoje išlaiko didėjimo tendenciją. Latvijoje nedarbo spąstai panašūs į Lietuvos 85,2%, Estijoje – išskirtinai maži, mažiausi tarp ES šalių ir lygūs 32,2%, Lenkijoje – artimi euro zonos vidurkiui – 73,2%.
Žmonės gali nesidarbinti ne tik, kai laisvų darbo vietų rinkoje nėra, kai siūlomas darbas neatitinka norimo, bet ir kai socialinės išmokos yra santykinai didelės, palyginus su galimu atlyginimu. Lietuvoje siūloma įvairaus pobūdžio darbo – tiek kvalifikuoto, tiek nekvalifikuoto, tiek kukliai, tiek dosniai apmokamo, tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Žinoma, tam tikrų kvalifikacijų trūksta, o tam tikrų yra per daug, o atotrūkis tarp norų ir galimybių egzistuoja beveik visada. Todėl žmonės siekia tobulėti – kelti kvalifikaciją, keisti ją, įgyti naujų gebėjimų, kad galėtų rasti sau tinkamą darbo vietą ar tiesiog uždirbti daugiau. Galimybė mokytis visą gyvenimą ir prieinamos perkvalifikavimo paslaugos yra esminės priemonės, kurios galėtų padėti daugiau žmonių rasti jų norimą darbą. Tačiau tik tuo atveju, jei patys žmonės darbą rasti norės.
Aukšti nedarbo spąstai rodo finansinės motyvacijos stoką, kuri veikia visus, ir turi bene didžiausią įtaką jų apsisprendimui, ar dirbti apskritai. Svarbu turėti omenyje, kad šis rodiklis yra kitoks kiekvienam žmogui, nes jis priklauso nuo galimo gauti atlyginimo, nedarbo draudimo išmokos (o ši – nuo buvusio atlyginimo) ir sumokamų mokesčių.
Didžiausia rizika pakliūti į nedarbo spąstus yra minimalią algą uždirbantiems vienišiems tėvams bei daugiavaikėms šeimoms. Pavyzdžiui, jei šeimoje su dviem vaikais abu tėvai uždirba MMA ir vienas iš tėvų darbą praranda (arba iš jo išeina) jiems nedarbo spąstai siekia net 94,3%, o tai reiškia, kad pradėjus dirbti už MMA šeimos pajamos padidėtų tik 5,7%.
Dar daugiau, į nedarbo spąstų rodiklį neįskaičiuojamos kitos pašalpos ir lengvatos, kurias žmogus gali gauti nedirbdamas, pavyzdžiui, vaiko pinigai, šildymo lengvatos, vienkartinės išmokos. Bent dalį jų įsidarbinęs žmogus prarastų, tad realiai motyvacija nepradėti dirbti yra dar didesnė. Ypač, jei yra galimybė užsidirbti neapskaitomų pinigų ar pakankamai veiklos savo namų ūkyje, įskaitant ir vaikų bei pagyvenusiųjų priežiūrą.
Sumažėjusi žmonių motyvacija užsidirbti patiems pragyvenimui būdinga visai Europai. Ji aštrėja didėjant įvairioms socialinėms ir gerovės išmokoms bei nemokamoms paslaugoms. Jei žmogus turi būstą arba gauna jį su valstybės parama, nekainuoja vaikų mokslai ir pagyvenusių artimųjų priežiūra, spaudimas dirbti mažėja. Ir jei žmogus neturi brangaus hobio, polinkio leisti pinigus kelionėms ar daiktams, o nori turėti daug laisvo laiko, suprantama, kad jį gali tenkinti ir pašalpa. Tačiau bėda ta, kad pašalpą jam moka kiti žmonės – tie, kurie dirba, moka mokesčius ir patys to laisvo laiko neturi.
Lietuvoje, palyginus su ES šalių vidurkiu, ir atlyginimai, ir išmokos yra mažesni, bet finansinė motyvacija dirbti, kaip rodo nedarbo spąstų rodiklis, yra maža. Vadinasi, Lietuvoje nėra teisinga atlyginimų ir pašalpų proporcija, ypač žemų pajamų grupėje.
Tą neatitikimą reikia taisyti ne tik dėl ekonominių santykių, bet ir dėl teisingumo ir dėl pačių spąstuose įkalintų žmonių. Dirbantiems ir mokesčius mokantiems žmonėms tenka išlaikyti bendrapiliečius, kurie gali dirbti, bet to nedaro, nes jiems atrodo, kad tiesiog – neapsimoka.
Nedirbdamas žmogus praranda kvalifikaciją, vienus socialinius ryšius, atsiranda kiti ryšiai, kurie gali pakreipti tolesnę veiklą link nedeklaruotos, taip pat išauga priklausomybių rizika.
Nagrinėjant, ką su tuo daryti, pirmas pasiūlymas dažniausia – kelti minimalią algą. Tačiau svarbu suprasti, kad nedarbo išmoka yra susieta su MMA ir su žmogaus atlyginimu, tad pakėlus MMA, jį uždirbančiam asmeniui pašalpos ir atlyginimo proporcija po tam tikro laiko grįžta į pradinę padėtį, taigi ir nedarbo spąstai lieka tokie patys. Kiti variantai yra didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), mažinti nedarbo išmoką. NPD didinimas ar kitų mokesčių mažinimas yra logiškas kelias, nes NPD padidėjus nedarbo spąstai tikrai sumažėja. Juolab, kad Lietuvoje, lyginant su ES šalimis, yra aukštas žemiausių pajamų apmokestinimas.
Iš individo pusės tokioje situacijoje teisingiausias kelias yra pakelti kvalifikaciją ir ieškoti geriau apmokamo darbo – tai yra investuoti į save. Jei visi bedarbiai ieškodami darbo tuo pat metu investuotų į savo žinias bei įgūdžius, šis reiškinys nekeltų nerimo, nes būtų trumpalaikis. Tačiau kvalifikacijai kelti, kaip ir dirbti, reikalinga pastanga, taigi – motyvacija.
Koronos viruso karantino situacija į šiuos motyvacijos dirbti svarstymus įnešė naujų aspektų. Šį kartą – daugiau uždirbantiesiems. Darbo vietų išsaugojimui skirta paramos priemonė – prastovos subsidijos kompensuoja dalį atlyginimo, bet ne daugiau nei MMA (tam tikroms įmonėms iki 2 MMA). Ekstremalios situacijos metu atlyginimai galėjo būti sumažinti iki MMA ir daliai žmonių tapti mažesni, nei jiems priklausanti nedarbo išmoka. Priminsiu, kad daugiau uždirbantys gauna didesnę nedarbo išmoką, kurios viršutinė riba šiuo metu yra 797 eurai.
Taigi jau esama paskata nedirbti prasiplėtė į aukštesnių pajamų segmentą. Jei pridėsime bendrą neapibrėžtumo dėl covid grėsmių ir darbo perspektyvų bei pašalpų dalinimo pagal pačius įvairiausius kriterijus bangą, nebus sunku suprasti, kodėl situacija darbo rinkoje sveika niekaip nepavadinsi.
Kokie galėtų būti pozityvūs veiksmai, siekiant pagerinti situaciją darbo rinkoje? Visų pirma, nustoti didinti nedarbo spąstus, mokant vis naujas išmokas, pagal naujus kriterijus arba visai be jų. Taip pat naikinti esamas netaiklias pašalpas – lengvatas už šildymą ir vaiko pinigus inkorporuoti į universalią socialinę pašalpą, skiriamą pagal pajamų ir turto testą. Socialinė parama neša naudą tik kai yra taikli ir stabili – tik tada ji sukuria adekvačius lūkesčius, teisingumo jausmą ir skatina žmones elgtis taip, kad jie išsivaduotų iš skurdo. Antra, kelti NPD ir kitaip mažinti mokesčių naštą dirbantiesiems, ir ypač uždirbantiems mažai. Trečia, leisti lankstesnes ir įvairesnes darbo sutartis. Ketvirta, persikvalifikavimą ir mokymąsi visą gyvenimą laikyti norma, o ne išimtimi ir atitinkamai tam skirti dėmesio. Ir žinoma, švietimo kokybė yra kryptis, kuria nepajudėję, nepajudėsime ir kitose srityse.
