Į posūkį link žaliosios ekonomikos pakvietusi Aplinkos apsaugos ministerija turi aiškią viziją ir argumentus. Svarbiausia, visi atrodo suinteresuoti, kad pokytis realiai įvyktų.
Augantis žmonių sąmoningumas jau dabar keičia mūsų visų įpročius ir elgsenos paradigmas. Sąmoningumą dar labiau skatinti žadama konkrečiomis priemonėmis – mokesčiais. Nauja jų struktūra padarys taršų gyvenimą brangesnį, o sveiką gyvenimo būdą – santykinai naudingesnį. Bus atsisakoma lengvatų ir augs akcizai taršiems energijos šaltiniams, o aplinkai nedraugiški veiksmai taps labai brangūs ir nepriimtini, taigi, atgrasūs.
Gamtosauginiai mokesčiai yra ypatingi, nes nefiskaliniai: jais nesiekiama sukurti pajamų srauto į valstybės biudžetą. Pagrindinis jų tikslas – keisti žmonių pasirinkimų paradigmas. Tačiau mokestinių pajamų srautas šiais mokesčiais visgi bus sukeltas. Fiskalinė našta, kuri padidins ūkio subjektų sąnaudas, šiais mokesčiais visgi bus sukurta.
Vadinasi, teisėtas klausimas ir lūkestis – kokių mokesčių našta bus lygiagrečiai ir sistemiškai mažinama, kad ji neužgultų mūsų žmonių ir įmonių neproporcingai ir su pertekliumi. Pirmasis mokestis, kurio keitimą dera svarstyti drauge su žaliuoju kursu, yra pelno mokestis. Juk perkėlus jį į vėlesnį, paskirstomojo pelno momentą, įmonės savo rankose turės ne tik politikų raginimą eiti žaliuoju keliu, bet ir realių lėšų į tą raginimą atsiliepti. Taip, lėšos būtinos tam, kad įmonės pajėgtų pereiti prie alternatyvios žaliosios energijos ir galėtų įvykdyti būtiną technologinį atsinaujinimą, kad gamyba būtų švari, tvari ir konkurencinga. Tad nauja žaliųjų mokesčių našta gali atsirasti tik lygiagrečiai mažinant senąją. Tai esminė sąlyga, jeigu norime padidinti Lietuvos ūkio konkurencingumą.
Šis siekis primena dar vieną sveiko proto mintį: neprisiimti visos planetos naštos ant savo pečių. O tam būtina atsakyti į esminį klausimą: ar mūsų valdininkai pasirengę pakeisti savo elgsenos įpročius, prieš imdamiesi keisti visų kitų elgesį? Juk pirmieji žingsniai žaliuoju keliu jau seniai žengiami: vėjo malūnai, saulės baterijos ir kitos technologinės naujovės diegiamos noriai. Tačiau pavyzdžių, kai žmonės trokšta šiuo keliu eiti, bet valdžios institucijos savo inertiškumu tai stabdo, yra apstu kiekvienoje srityje. Štai, gauti leidimą vėjo jėgainei trunka trejus metus, o kartais ilgiau. Dabartinė valdžia paveldėjo naujoviškas veiklas, apraizgytas tokiais reguliavimais, prie kurių, atrodo, pasidarbavo senoji sovietų nomenklatūra.
Žaliasis kursas kviečia tausoti žemės išteklius. Kertinis to principas yra greita ir žmonių poreikius atitinkanti žemės sklypų konversija. Ten, kur stovi apleista gamykla, turėtų būti lengva pastatyti pramogų centrą arba gyvenamąjį kvartalą. Ten, kur dabar sandėliai, turėtų būti lengva įkurdinti privatų švietimo centrą – mokyklą, darželį ir sporto kompleksą. Tačiau valdininkai jau senokai priešinasi tokiems pokyčiams, kuria naujas mokesčių atmainas ir stengiasi nutraukti žemės nuomos sutartis norintiems pakeisti jos naudojimo paskirtį.
Ar įmanoma vesti į pokytį žmones, jeigu pokytis neįvyks ten, iš kur vedama, – valdžios institucijose?
Žvelgiant į jų pasirengimą žaliajam kursui, aiškėja, kad Aplinkos apsaugos ministerijai reikia ne tik pasukti visuomenę – mokesčiais ir švietimu, bet ir savo kolegas bei valdininkus, kad ir kokioje organizacijoje jie būtų. Biurokratinė inercija ir lėtumas, kai reikia veiksmo, ir perteklinis uolumas ten, kur žmonėms reikia tiesiog netrukdyti, – štai elgesio ydos, kurios gali pražudyti taip geidžiamą žaliąjį kursą.
Geras posūkis – greitas ir sklandus posūkis, apimantis visas sistemos grandis. Ypač tas grandis, nuo kurių visos kitos priklauso. Ak, kaip norėtųsi imti ir įvesti tokius mokesčius, kurie pakeistų žaliajam kursui kenksmingus valdininkų įpročius, bet ar tokių mokesčių esama? Kaip norėtųsi uždėti niekada neskubantiems valdininkams atsakomybės svertą – bet kaip jį pasiskolinti iš privataus sektoriaus?
Tad Aplinkos apsaugos ministerijai reikia visos valdžios talkos ir sisteminės institucijų reformos – dėl žalios ir tvarios Lietuvos.
Šis straipsnis publikuotas portale „Verslo žinios“.
