Europos Centrinio Banko (ECB) sprendimas didinti palūkanas pritraukia visų dėmesį. Įmonėms ir namų ūkiams jis reiškia sujauktus planus, kurie buvo pririšti prie ilgą laiką išlaikytų itin žemų mažmeninių palūkanų. Palūkanų kėlimas dar labiau išdidina į viršų šovusius kaštus, kurių įmonės negali perkelti galutiniam vartotojui.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Palūkanų didinimas pristatomas kaip neišvengiama priemonė, kuri gali apriboti įsisiautėjusią infliaciją. Visgi siautėjimo šaknys glūdi toje pačioje ECB politikoje: nuo pandemijos pradžios pinigų bazė, kuri parodo būtent centrinio banko indėlį į pinigų padauginimą, išaugo du kartus. Tai suteikė dukart didesnę erdvę kainoms augti, kai atsirado logistikos sutrikimai, energetikos krizė, karas ir visi kiti lemtingi veiksniai. Pamatę, kad infliacija stipriai viršija lūkesčius, ECB vadovai pažadėjo imtis ribojančios pinigų politikos priemonių.
Šios priemonės yra dvi – palūkanų kėlimas ir pinigų kiekio mažinimas per atviros rinkos operacijas. Tai tiesiogiai sumažintų pinigų bazę ir kainų augimą. Tam ECB reikėtų nepaleisti pinigų atgal į apyvartą, „sterilizuoti“ juos, kai sueina jo įsigytų obligacijų terminas ir šios yra išperkamos. Tačiau ECB ne tik tęs operacijas, bet ir sugalvojo naują priemonę įmantriu pavadinimu – „transmisijos apsaugos instrumentas“, kurią Lietuvos banko pirmininkas taikliai pavadino bazuka. Priemonė skirta kovoti su rinkos fragmentacija, kitaip tariant, įvairių regionų finansų tvarumo skirtumais, kai jie jau tampa regimi.
Iš bazukos rankiniu būdu bus pinigais apšaudoma Graikija ir kitos pietų valstybės, kurių finansų padėtis netvari. Tai reiškia, kad labiausiai prasiskolinusios valstybės, nesilaikančios Europos stabilumo ir augimo pakto, įtvirtinančio Mastrichto kriterijus, bus remiamos padidintu ECB finansavimu. Taip tikimasi numušti jų skolinimosi rinkoje palūkanas, kad nesiskirtų nuo vidutinių dydžių – kad Italijos skolų palūkanos būtų bene tokios pat kaip disciplinuotos Vokietijos.
Akivaizdu, kad ši nauja priemonė nėra ribojančios pinigų politikos dalis ir netgi atvirkščiai, labiau panašėja į ekspansinę politiką. Kokį signalą tai neša šalių vyriausybėms? Nors Stabilumo ir augimo paktas numato, kad nesilaikančios Mastrichto kriterijų šalys gali būti baudžiamos iki 0,2 proc. BVP ir papildomai iki 0,5 proc. BVP siekiančiomis sumomis, jeigu nesilaiko rekomendacijų, baudų dar nei karto neskirta. Šiandienos kontekste verta klausti, kas prisiėmė atsakomybę už tai, kad šalių skolos ir deficitas chroniškai auga, ir vis daugiau šalių nesilaiko susitarimų, būtinų užtikrinti Euro tvarumą?
Kol kas panašu, kad atsakomybę teks prisiimti įmonėms ir namų ūkiams, kuriems paskolos brangs, nors jie niekuo nenusikalto, laikėsi visų sutarties nustatytų sąlygų ir kriterijų. Eliminavus pinigų politiką ir kainų augimo virtinę, jų verslo modelis garantavo ekonominę sėkmę. Iš pradžių juos pakirto ekspansinė pinigų politika ir kainų šuoliai, o dabar smogs apribojanti pinigų politika ir pabrangusios palūkanos.
Taigi, kai ECB kalba apie tai, kad imsis bet kokių priemonių, visgi galima įžvelgti, kad ribojančios priemonės pirmiausia skirtos privačiam ūkiui. Jos palies ir finansinės disciplinos besilaikančias valstybes, o chroniškai ją pažeidžiančioms bus skirta atvirkštinė, ekspansinė pinigų politika. Tai reiškia didelio masto perskirstymą.
Paguodai galima prisiminti, kad kol infliacija tokia aukšta, net ir išaugusios palūkanos vis dėlto realia išraiška yra neigiamos. Tiesa, jos neatspindi rinkos padėties: pinigų kaina, ši pamatinė visų kainų kaina, nustatoma ne rinkoje. Ji tai nuleidžiama žemiau prigimtinių ribų ir skatina žmones veikti-bėgti greičiau ir daugiau, tai staigiai pakeliama: žmonėms įsibėgėjus, užtraukiamas rankinis stabdys. Tokia kainų kaina pati iš savęs yra krizės pranašas.
Komentaras buvo publikuotas vz.lt
