Savanoriški mainai, privati nuosavybė, teisės viršenybė – dalykai, kuriuos saugodamos vyriausybės didina savo šalių ekonominę laisvę. Mažina ją, kai riboja asmeninį pasirinkimą, žmonių galimybes patekti į rinką, veikti ir konkuruoti, koreguoja tai mokesčiais ir biurokratiniais reguliavimais.
Kotryna Tamkutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto komunikacijos vadovė.
Kaip skirtingoms šalims sekasi, jau du dešimtmečius aiškinasi Kanados smegenų centras „Fraser Institute“. Nuo 1996 m. bene viso pasaulio valstybių ekonominę laisvę jo analitikai matuoja penkiose srityse: skaičiuoja ir vertina valdžios sektoriaus dydį ir aprėptį; stebi, kaip saugoma privati nuosavybė ir laikomasi įstatymų, taip pat ar užtikrinama stabili pinigų politika, ginama laisvė prekiauti už šalies ribų. Didelį dėmesį skiria skolinimosi, darbo rinkos bei verslo reguliavimui. Visa tai leidžia įvertinti, kiek savarankiški gali būti gyventojų sprendimai dėl jų pačių ekonominės veiklos.
Šių metų rugsėjo pradžioje paskelbtame indekse „Fraser Institute“ tyrėjai pastebi: pastaraisiais metais ekonominės laisvės pasaulyje mažėjo. Daugiausiai tam įtakos, jų teigimu, turėjo COVID-19 pandemija. Nuo vertinimo, tinkamų ar ne priemonių šalių vyriausybės ėmėsi koronaviruso plitimui stabdyti, institutas atsiriboja – tai esą spręsti turi mokslininkai ir sveikatos organizacijos.
Visgi pabrėžia: sparčiai augusios valdžios sektoriaus išlaidos, judėjimo draudimai gyventojams, veiklos apribojimai įmonėms ir organizacijoms yra neabejotina priežastis to, kad ekonominės laisvės lygis pasaulyje krito rekordiškai. Šiuo metu esame toje pačioje duobėje, į kurį įpuolę buvome 2008-ųjų finansų krizės metais. Tik šį kartą duobė tris kartus didesnė.
Nepaisant to, kad pastarasis Pasaulio ekonominės laisvės indeksas remiasi 2020 m. duomenimis – paskutine turima visų valstybių statistika, kuri, atrodo, jau kuris laikas neatliepia realybės, jis leidžia užčiuopti tendenciją – valdžios sektoriui ir jo kišimuisi į ekonomiką augant, gyventojams ir įmonėms kvėpuoti darosi vis sunkiau. Net jei to iš pirmo žvilgsnio ir nesimato.
Lietuvoje kaip ir daugelyje valstybių ekonominės laisvės taip pat mažėjo – 2022 m. indeksas rodo, kad mes iškritome iš labiausiai ją saugančių valstybių dešimtuko ir užimame dvyliktą vietą. Tai išstūmė šalį iš stipriausiai ekonominę laisvę ginančių šalių dešimtuko.
Didžiausią žingsnį atgal mes žengėme pagal valdžios sektoriaus dydžio kriterijų – iki pandemijos turėtą 39 vietą, iškeitėme net į 87-ą iš 165 valstybių ir šiuo metu rikiuojamės greta tokių valstybių kaip Brazilija, Botsvana, Zambija. Visa tai, ką šis kriterijus matuoja: kiek valstybėje palaikomas asmeninis pasirinkimas ir rinkos veikimas, o kiek atiduodama į politinės valdžios rankas, Lietuvoje krypo į pastarąją pusę. Paaiškinimas tam, žinoma yra ir jis menkai skiriasi nuo to, kurį pateikia analitikai – siekis užkardyti viruso COVID-19 plitimą Vyriausybę skatino imtis ir privačios veiklos ribojimų, ir didinti viešąsias išlaidas.
Kita Lietuvai svarbi sritis – reguliavimai. Ekonominės laisvės indekso sudarytojų teigimu, įmonėms Lietuvoje tenkanti administracinė ir prisitaikymo prie naujų reguliavimų našta vis dar išlieka sunki, erdvė kurti ir lanksčiai reaguoti į besikeičiančius rinkos poreikius – ribota. Pagal įmonėms tenkančią administracinę naštą Lietuva užima 21 vietą, o darbo rinkos reguliavimų srityje – 74 vietą pasaulyje. Vos 3,8 balus iš 10 mūsų šalis gavo pagal administracinių reikalavimų, 4,97 balus – pagal įdarbinimo ir atleidimo procedūrų kriterijų. Iš pažiūros smulkmenos, bet kasdieną įmonėms ir gyventojams tai – griežti darbo santykių apribojimai ir perteklinė biurokratija – našta greičiau nei nepatogumas. Ypač ekonominio sunkmečio metais.
Ne tik teorija, bet ir praktika liudija, kad tarp ekonominės laisvės ir klestėjimo egzistuoja tiesioginis ryšys. „Fraser Institute“ analitikai pabrėžia, kad būtent ekonomiškai laisviausios šalys sudaro geriausias gyvenimo sąlygas savo piliečiams. Indeksas rodo, kad pajamos žmogaus, gyvenančio ketvirtadalyje ekonomiškai laisviausių valstybių, yra beveik 7 kartus didesnės už to žmogaus, kuris gyvena ketvirtadalyje ekonomiškai labiausiai suvaržytų šalių. Vidutinė gyvenimo trukmė labiausiai ir mažiausiai laisvose šalyse skiriasi bene 14 metų.
2020 m. valstybės vaidmens ekonomikoje augimas, ūkinės veiklos ribojimai iniciatyvos kurti ir laisvos rinkos atvirumo sąskaita buvo viena svarbiausių priežasčių, lėmusių prastesnį nei anksčiau Lietuvos ir kitų pasaulio valstybių pasirodymą Ekonominės laisvės indekse. Matydami, kad situacija ekonomikoje pastaruosius dvejus metus tik sudėtingėjo, proveržio vargu, ar galime tikėtis. Tad tebūna šis indeksas kaip priminimas, kuria kryptimi verta žengti, siekiant gyventojams ir įmonėms padėti kvėpuoti laikais, kai neapibrėžtumas dėl ateities – itin didelis.
Komentaras buvo publikuotas žurnale IQ.
