Domėtis svetimais pelnais ir kainų pagrįstumu tapo madinga. Domėjimąsi galima suprasti ir netgi pateisinti. Juk tai, kas vienam yra kaina, kitam yra kaštai. Kas vienam yra pajamos, kitam yra išlaidos. Mes visi esame susiję daugybe ekonominių saitų, kurių bendras vardiklis – kaina. Visi norime pirkti kuo pigiau, o parduoti – kuo brangiau. Tai yra pamatinis ekonominio žmogaus veikimo dėsnis.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
To dėsnio potekstėje – kiekvieno žmogaus būtinybė savimi pasirūpinti, užtikrinti savo šeimos ekonominį ir finansinį tvarumą. Iš kartos į kartą žmonija mokėsi, kaip išgyventi, nepritrūkti išteklių ir energijos giminės pratęsimui. Taip gimė ekonominis žmogaus veikimas ir jo dėsningumai. Galima sakyti, kad jie – mūsų kraujyje.
Tad visuomet verta prisiminti, kad kai mūsų pajamos auga, kažkam auga kainos. Duonkepio pajamos – visiems kitiems yra duonos kaina. Pingantis pienas – kažkam reiškia krentančias pajamas.
Kai mes tą dėsnį pamirštame arba prisimename tik tiek, kiek naudinga mums, rizikuojame susipykti su visu pasauliu, patirti nuolatinę įtampą su kiekvienu, kuris mums tiekia duoną ir sviestą, spausdina knygas ir siuva paltus, taiso mašinas ir stogus, kuria kompiuterio programėles. Su kiekvienu, kuris susietas su mumis ekonominiais saitais.
O dabar dėmesio – kodėl mūsų susietumas kainomis tapo toks skausmingas būtent šiuo metu? – Nes įtampą pakursto infliacija. Infliacija yra pinigų fenomenas: kai pinigų padaugėja, kainos ima augti. Kiekvieno iš mūsų sutartis su kitu, kuri išreiškiama kaina, patiria sukrėtimą. Aukštyn-žemyn-aukštyn. Štai, kaimynė kosmetikė nerimauja, kaip klientai sureaguos į tai, kad ji didina kainas. Ar ji privalo pagrįsti jų augimą, ir jeigu taip, kuo? Savo patiriamais kaštais, o gal – savo poreikiais, o galbūt tuo, kad grožio paslaugos pabrango kitoje gatvės pusėje? O gal ji tiesiog pastebėjo, kad klientai turi daugiau pinigų ir „laukimo sąrašas“ iš įprastinės savaitės ištįso jau iki mėnesio?
Mūsų skausmas dėl to, kaip mums pakelti savo kainas ir kaip į tai sureaguos tie, kas moka už mūsų darbą, sukelia visuotinį susierzinimą ir įtarumą. Mūsų reakcija į kitų keliamas kainas didina skausmą ir gali kelti nesantaiką. Nuslopinti priešiškumą padeda supratimas, kad pirminis visuotinio kainų augimo postūmis vis dėlto yra pinigų dauginimas. Kurį pandemijos pradžioje daugelis sveikino. Paskui sekė paklausos ir pasiūlos atotrūkis, logistikos sutrikimai, energetikos šokas. Kainos šovė į viršų ir privertė mus visus sukti galvą, kaip išgyventi, sukėlė sistemines disproporcijas tarp to, ką sumokame mes ir ką moka mums. Padaugintas pinigų kiekis taip padidino paklausą, kad atsiliepdamos į ją, kainos negalėjo neaugti – šio dėsningumo suvokimas gali kažkiek nuskausminti priešiškumą. Kainoms augant, skauda vieniems grandinės dalyviams, o joms mažėjant – kas vyksta dabar – tai smogia kitiems.
Šis laikas supažindina mus su skausmingais infliacijos padariniais: dėl sukelto kainų bangavimo kažkas gali patirti netikėtus ir neužtarnautus nuostolius. Nors viską darė teisingai. Kažkas gali patirti pelną, kurį kritikas vadins „atsitiktiniu“. Pripažinkime, infliaciniai metai suteikia daugiau trinčių, daugiau provokacijų. Bet pažinę infliacijos ištakas ir jos poveikio grandines, galime vieni kitus labiau užjausti, o ne labiau susipriešinti.
Originaliai publikuota lrt.lt.