„Šona šyla, šona šąla – Abišala“, – taip žmonės juokavo 1992-ųjų žiemą, kai Rusijai nutraukus naftos tiekimą į Lietuvą, šalyje teko išjungti šildymą. Tuo metu premjeru dirbęs Aleksandras Abišala žinojo: reikia veikti. Pasitikėti jam teko žmogumi, o ne instrukcija.

Verslo dėka žmones pavyko aprūpinti šildymu. „Jeigu būtume viską reguliavę – būtume sustoję.“ „Laisvos kainos buvo pagrindinis įrankis, kuris išgelbėjo Lietuvą“, – sako A. Abišala.

Į politiką A. Abišala atėjo iš fizikos – ne dėl karjeros, o todėl, kad negalėjo likti nuošalyje. Vienas iš lemtingų momentų buvo Baltijos kelio organizavimas – tuomet pirmą kartą aiškiai pajuto, kad žmonės gali pasiekti tikslą, jei veikia kartu.

Tad kartu su kitais Sąjūdžio žmonėmis žengė į nežinomybę – rizikingą, pavojingą, bet kupiną vilties. Atsakomybę prisiėmė ne pagal pareigas, o iš vidaus. Ir kai tapo vienu iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos ministrų, jį vedė tvirtas įsitikinimas: valstybė neturi spręsti už žmones – ypač kai pati nespėja ar nemoka.

Tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ buvęs premjeras Aleksandras Abišala ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva kalbasi apie tai, kodėl lyderystė – tai ne kontrolė, o pasitikėjimas. Ir kodėl stipri politika prasideda ne nuo pozicijos, o nuo stuburo.