„Aš noriu daugiau!“ į Euroviziją keliaujanti Lion Ceccah daina sulaukė stipraus publikos atsako turbūt dar ir todėl, kad kalba apie giliausią mūsų troškimą. Mes žmonės esame tikslo siekiančios būtybės – o tai reiškia, kad visuomet alkstame pokyčio į gerą, tobulėjimo, gėrio ir kad jo būtų daugiau. Aplink save, pasaulyje, savyje ir, žinoma, neretai kituose. Būtent tuo žmogus ir skiriasi nuo kitų kūrinių – savo nepasotinamu ilgesiu, alkiu ir troškimu.

Mes trokštame meilės, grožio, prasmės. „Kas drįsta, tas klausia dėl ko aš gyvenu?“ Esame nepasotinami: kiek bepasiektume, vis tiek norime daugiau. Šventoji Kotryna Sienietė rašė: „Žmogaus širdis trokšta to vienintelio, absoliutaus gėrio, galinčio ją pasotinti; jo neradusi, ji tenkinasi daugybe ribotų gėrių.“

Lengviausia įtikėti, kad tą amžiną alkį galima pasotinti daiktais – naujais telefonais, rankinukais, suknelėmis. Kavos puodeliu. Dar vienu. Ananasu, saldainiais, salotomis, sveikesnėmis salotomis, austrėmis ir šampanu. Turtu ir atsargomis banke. Tačiau, kad ir kiek besukauptum, stoka neišnyksta – negali jos uždaryti į seifą kaip aukso luito. Ekonomistai žino, kad papildomi daiktai ilgainiui džiugina vis mažiau. Tačiau žmogaus troškimas nepavargsta taip greitai. Jis peržengia daiktus.

Sovietmečiu mūsų daiktų stoka buvo tokia didžiulė, kad kiekvienas ilgoje eilėje ar „po blatu“ įgytas daiktas tapdavo kone fetišu. Atsimenu pirmus man padovanotus prancūziškus kvepalus – kiek į jų kvapą buvo sudėta prasmės. Fetišas, tikrai. Ir atsimenu, kokiomis akimis žiūrėjau, kai mano vaikas, žaisdamas, juos išpylė ant kambario kilimo – lėtai ir su nuostaba – o aš nespėjau prieiti. Tuomet atrodė, kad tai buvo vieninteliai ir paskutiniai kvepalai mano gyvenime. Bet įvyko Sąjūdis ir nepriklausomybė. 

O iki tol mes statydavome altorėlius iš paprastų daiktų ant skalbimo mašinos ar servanto lentynų nišose. Vonios altorėlyje įkurdavome lenkišką šampūną, šukas, vokišką žaisliuką, žvakidę, plastikinių gėlių puokštelę. Servanto stiklo blizgesyje – žinoma, krištolines taures, vazas,  religinį paveikslėlį, ir vėl žvakidę – kad tunelio gale šviestų.

Su daiktų altorėliais susidoroti lengviau. Tačiau troškimas niekur nedingsta – jis tik pakeičia formą. Ir kaip smagu ant minkštos sofos tobulai išdėstyti pagalvėles, kad grįžus po varginančio darbo jos liudytų išsiilgtą gyvenimo pilnatvę. Ir tai sakau be ironijos – mums patirti pilnatvės skonį tiesiog būtina. Net jeigu tai yra tik švelnus jos pakaitalas.

Bet ką daryti su nepasotinamu dvasiniu troškuliu? Mes siekiame kuo daugiau įvairių patirčių: apkeliauti daugiau šalių, pamatyti filmų, patirti, paragauti, ir vis vien atsiremiame į ribas. Žmogus aplanko visus vienuolynus, išbando jogą, golfą ir tango – ir vis tiek nori daugiau. Parduotuvėje norėtume nusipirkti daugiau – bet riboja mus piniginė. Knygų mugėje žmogų į vietą pastato ir fizinės jėgos: kiek dar knygų galiu panešti? Ir vis tiek noriu daugiau.

O kūryba? Kiek paveikslų reikia nutapyti, kad dailininkas pasakytų: „Daugiau pridėti negaliu nieko“? O rašytojui? Kai mūsų kūrybiniai sumanymai atsiremia į ribotą laiką, tai gąsdina. „…trokštame to vienintelio ir absoliutaus mus pasotinti galinčio gėrio ir kai jo nerandame…“ – skaičiuodami trapias dienas, šnabždame: „noriu daugiau“. Net vienuolis, patyręs Dievo artumą, iki galo nepasisotina – kuo daugiau prisipildo, tuo labiau trokšta. Štai čia ir slypi tai, ką mūsų stokos fenomeno tyrimai vadina ontologine stoka. Ji nėra tik ekonominė, daiktų problema. Ji – mūsų būties struktūra, žmogiškos kūrybos ir pažangos variklis. Ji verčia kurti, mylėti, ieškoti, statyti, tapyti.

Palaimintas tas alkis, kuris žadina mus kiekvieną rytą.

Tiesa, yra žmonių, kurie nori tik ramybės ir stabilumo – ir šių dalykų jie, žinoma, nori daugiau! Kai žmogus nieko nenori, tai jau ne pilnatvė, o nuobodulys ir depresija. Bet net ir depresijoje žmogus ilgisi tos būsenos, kai „aš tiesiog norėjau daugiau“.

Tad kai po Eurovizijos skliautais Vienoje galingai skambės Lion Ceccah šauksmas „Aš tiesiog noriu daugiau“, jis kalbės kiekvieno mūsų trokštančio ir pirmyn einančio žmogaus lūpomis. 

Ir todėl jis bus išgirstas.