Šalies biudžeto svarstymų metas – tarsi metinė mūsų visų ūkio revizija, tad natūralu, kad ji kelia daug klausimų. Ginčijama kiekviena biudžeto eilutė. Skundžiamasi, kad nėra atlyginimų padidinimo mokytojams bei kitoms viešojo sektoriaus darbuotojams. Kita vertus, nuogąstaujama, kad biudžeto pajamos suplanuotos pernelyg optimistiškai, pavyzdžiui iš pelno mokesčio tikimasi gauti net ketvirtadaliu daugiau pajamų nei pernai. Žinovai primena, kad tokia praktika leidžia optiškai sumažinti deficitą, o jau metų bėgyje – kaip Dievas duos. Žymiai rečiau perkratome eilutes, kurių biudžete nėra – ir ne išlaidų, o pajamų pusėje. O juk kiekvienas geras šeimininkas apie tai privalo galvoti.

Štai, čia ir slypi dažnai pamirštama biudžeto pusė – valstybės turtas, kuris galėtų pagelbėti šiuo sunkiu metu, bet lieka dulėti – lyg Moliere’o Šykštuolio saugomas lobis. Dar prieš kelerius metus, ieškant šaltinių gynybai, buvo įvardinta, kad turime valstybės nenaudojamos ir nereikalingos žemės, turime ir poilsio namų, pastatų, rekreacinių objektų, taip pat valstybės bei savivaldybių įmonių turto. Visi šie objektai valstybei ne tik nereikalingi, bet ir kelia problemų: juos reikia išlaikyti ir šildyti, valdyti. Valstybės ir ypač savivaldybių įmonės šiandien konkuruoja su privačiomis: turi kino teatrų, sanatorijų, knygynų, pristatymo tarnybų ir vaistinių. Valdiško verslavimo gausu ir žemės ūkyje, kur valstybei priklausančios įmonės prekiauja grūdais bei veisia arklius ir galvijus. Veikti tokiose srityse, valstybei nėra nei teisinio, nei ekonominio pagrindo, nes privatus sektorius užtikrina paslaugų prieinamumą greičiau ir efektyviau.

Karo kontekste valstybės turtas turėtų būti ne našta, o resursas – leidžiantis pasirūpinti gynyba, mokytojais, policininkais ir kitais statutiniais pareigūnais.

Vertinama, kad vien tik žemės pardavimas galėtų atnešti virš dviejų mlrd. eurų. Žinoma, ne visus iš karto, bet pasiraitojus rankoves bent milijardą į kitų metų biudžetą surinkti būtų visiškai realu. Svarbiausia, kad toks žingsnis išspręstų daugybę įsisenėjusių problemų ir išjudintų ekonomiką. Kol valstybė sandėliuoja žemę, žmonės – ją dirbantys ir naudojantys – tos žemės stokoja. 

Seniai žinoma – daugybė valstybinės žemės lopinėlių įsirėžia į privačias valdas, o įsigyti juos iš valstybės praktiškai neįmanoma – nors tai realiai yra vienintelė išeitis. Ne paslaptis, kad ši žemė dažnai naudojama be teisinio pagrindo, be jokio atlygio valstybei.

Panašių valstybei priklausančių rėžinių yra ir miestuose. Jie maži, išsibarstę, todėl negalima suformuoti minimalaus žemės sklypo. Bėda aiški, tačiau nesiimama veiksmingo sprendimo. Įvykusi Nacionalinės žemės tarnybos pertvarka taip pat liko nebaigta, todėl žemės aukcionai merdi, šuo miega ant šieno, o miestų plėtra stringa. Registrų centro duomenimis, valstybei priklauso daugiau kaip 2 mln. ha žemės – dalis jos apleista ar neteisėtai naudojama.

Kadangi planuojama, kad II pakopos paleidimas padidins vartojimą, tai skatins ir toliau augančią būsto paklausą ir kainų augimą. O šios, kaip matome, toliau kyla – ir negali nekilti, nes miestuose praktiškai neliko žemės, prieinamos plėtrai. Valstybė jos turi – tik šeimininkauja prastai.

Štai, tik viena nematoma eilutė biudžete galėtų atnešti milijardus gynybai ir kitoms būtinoms reikmėms – milijardus, kurių nereikėtų skolintis. Kurie tiesiog laukia valstybės aruoduose. Ir tada žmonės patikėtų, kad valstybė moka veikti kaip geras šeimininkas – greitai, patikimai ir skaidriai. Tai būtų geriausia investicija į pasitikėjimą valstybe.

Originaliai publikuota LRT.