2024 m. pabaigoje į politinės darbotvarkės aukštumas iškilo siekis mažinti biurokratiją ir administracinę naštą, apsunkinančią ir neretai stabdančią investicijas. Deja, šis siekis pamažu išsikvėpė – didžiausią įtaką tam turėjo viešąjį sektorių neretai apibūdinanti savybė – atsakomybės vengimas.

Tai, kad biurokratija yra viena esminių problemų, lėtinančių investicijas Lietuvoje, ne naujiena. Šūkiai mažinti administracinę naštą ir naikinti biurokratizmą buvo ne vienos Vyriausybės programoje ar ministerijos strategijoje. Vis dėlto, realias perteklinės biurokratijos pasekmes suvokti padėjo 2024 m. pabaigoje viešąją erdvę supurtęs skandalas. „Teltonikos“ įmonių grupės vadovas pareiškė, kad aukštųjų technologijų parko statybų projektas stabdomas. Atsisakoma planų statyti dešimtį naujų gamyklų, investuoti šimtus milijonų eurų bei sukurti tūkstančius dosniai apmokamų darbo vietų. Valdžios it mantra kartotas ekonomikos perėjimas prie aukštos pridėtinės vertės kūrimo neteko prasmės.

Lietuvos ekonominiu deimantu laikytam projektui pagalį į ratus įkišo ne finansų, ne specialistų ir ne technologijų trūkumas, o senai gerai žinoma ir linksniuojama problema – išsikerojusi valdžios institucijų biurokratija. Net specialų stambaus ir valstybei reikšmingo projekto statusą įgijusioms „Teltonikos“ investicijoms nesugebėta laiku įgyvendinti grynai procedūrinio žemės paskirties pakeitimo. Smūgį žemiau juostos sudavė ir valstybės valdomos įmonės, draudusios tiesti kabelius po keliais bei neužtikrinusios pakankamo elektros tiekimo, reikalingo gamyklų veiklai.

Atšauktos investicijos sukėlė tokį žemės drebėjimą, kad socialdemokratų Vyriausybė iš karto pareiškė: biurokratinės naštos verslui mažinimas bus vienas esminių ministrų kabineto  prioritetų.

Labai greitai prie Vyriausybės įkurta perteklinių reguliavimų verslui šalinimo komisija, kuriai politikai iškėlė tikslą „pjaustyti“ biurokratiją. Formalios komisijos įsteigimas turėjo tarsi signalizuoti, jog valdžia dar kartą dėl tokių skandalų raudonuoti nebenori. Lietuvos sprendimas grumtis su investicijas skandinančia biurokratija sutapo su naujosios Europos Komisijos tikslais – ši pareiškė, kad per kadenciją administracinę naštą verslui sumažins ketvirtadaliu.

Esminis skirtumas tik vienas – lietuviškoji komisija įsteigta be jokių konkrečių tikslų, pagal kuriuos būtų įmanoma pamatuoti: pavyko sumažinti tą biurokratiją ar ne. Pagal viešai prieinamus dokumentus, perteklinių reguliavimų verslui mažinimo komisija surengė iš viso tris posėdžius, kuriose ministerijos viena kitai pristatė įvairias iniciatyvas. Procesas, sprendžiant iš politikų komunikacijos, su laiku prigeso, kartu su tilstančiu „Teltonikos“ skandalo aidu.

Tiesa, ministerijos buvo įpareigotos sukurti darbo grupes bendradarbiauti su verslo atstovais ir kartu ieškoti priemonių, kaip sumažinti administracinę naštą, aukščiausio lygmens politikų atstovams procese nedalyvaujant. Taip biurokratijos mažinimas paverstas techniniu, o ne politiniu klausimu, o Vyriausybės ir ministerijų vadovai savotiškai atsiribojo nuo atsakomybės. Eiliniai valstybės tarnautojai pastatyti į „misija – neįmanoma“ padėtį. Jiems skirta užduotis – mažinti reguliacinę naštą, arba, kitaip tariant, sau patiems apsikarpyti funkcijas, o galbūt net ir darbo vietas. Akivaizdu, jog šiose darbo grupėse verslo pasiūlymai galėjo susidurti su pasipriešinimu ir žmogišku valstybės tarnautojų siekiu išsaugoti status quo.

Šis biurokratijos (ne)mažinimo procesas primena, kad valdžios institucijų ir privataus sektoriaus subjektų paskatos smarkiai skiriasi. Verslas atidėlioti sprendimų prabangos neturi, o atsakomybės permesti neturi kam – sustojęs investicinis projektas gali reikšti, kad neliks iš ko savo darbuotojams mokėti atlyginimų. Verslas tiesiogiai atsakingas už savo darbuotojus, tuo tarpu valdžios institucijų atsakomybė gerokai platesnė ir išplaukusi. Būtent dėl to realiam biurokratijos mažinimui reikalinga atsakomybė – visų pirma aukščiausio lygio politikų, kurie nustatytų vadovams tikslus mažinti biurokratiją ir kovotų su sustabarėjusiomis, savo funkcijas ir finansavimą išsaugoti siekiančiomis įstaigomis. Susidūrę su neišvengiamu įvairių interesų grupių pasipriešinimu, jie nebijotų apginti savo sprendimų – juk greita ir efektyvi valstybė yra viešasis interesas.

Tad ar per metus pavyko „apipjaustyti” biurokratiją? Iš dalies – taip, kai kurie techninio pobūdžio klausimai, nesukeliantys grėsmės įvairių įstaigų ir funkcijų reikalingumui, pajudėjo ir sprendžiasi. Tačiau esminių pokyčių, kurie pagerintų Lietuvos investicinę aplinką ir realiai pašalintų kliūtis naudoti žemę, statyti gamyklas, plėsti veiklą ir pan., bent kol kas neįvyko. Dalis ministerijų jau anonsuoja sprendimus, lengvinančius investicijas, žemės naudojimą, statybas ir plėtrą. Apie grįžimą prie reguliacinės naštos mažinimo Vyriausybės lygmeniu užsiminė ir premjerė. Visgi kova su pertekline biurokratija turi būti bus su konkrečiais tikslais ir politiniu užnugariu – realiems sprendimams, didinantiems visų mūsų gerovę, o ne tik kosmetiniams pokyčiams.