Kai visa galia sutelkiama vienose rankose, net ir geriausi ketinimai virsta priklausomybe. To moko ir J. R. R. Tolkieno epas „Žiedų valdovas“: Vienas Žiedas galėjo atrodyti, kaip tinkamas ginklas suvienyti Viduržemį ir sutelkti galią prieš patį Mordorą. Europos institucijų siūlomas skaitmeninis euras taip pat gimsta iš pažado suvienyti Europos mokėjimų sistemą vardan saugumo, patogumo ir įtraukties.

Ankstesniuose komentaruose jau paaiškinau, kas yra skaitmeninis euras ir kokias problemas juo tikimasi spręsti. Šiame komentare įvertinsiu rizikas, apie kurias būtina kalbėti nepaisant informacinio  vakuumo: atsakymų apie technologijos kūrimo, infrastruktūros palaikymo ar kompensacijų finansiniams tarpininkams kainą, dar trūksta.

Panašus – skaitmeninio dolerio – projektas jau buvo uždraustas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Viena dažniausiai įvardijamų centrinio banko skaitmeninių valiutų (CBDC) rizikų – privatumo užtikrinimo klausimas. Būtent dėl to Donaldo Trumpo administracija argumentavo, kad toks įrankis suteiktų valdžiai galimybę stebėti ir kontroliuoti visus atsiskaitymus, o tai reikštų perteklinės valdžios galios didinimą.

Privatumas buvo vienas pagrindinių iššūkių, kuriuos sprendė pirmieji kriptovaliutų kūrėjai. Ilgą laiką vienintelis būdas atsiskaityti anonimiškai buvo grynieji pinigai – jiems nereikėjo tarpininko. Tik su „blockchain“ technologijos atsiradimu iškilo naujos galimybės bent iš dalies užtikrinti privatumą skaitmeninėje erdvėje. Būtent tai ir paskatino kriptovaliutų populiarumą.

Skaitmeninio euro kūrėjai šiuo keliu neina. Nėra numatoma naudoti decentralizuotų sprendimų, todėl tarpininkas išliks. Europos Komisija savo pasiūlyme teigia, kad skaitmeninis euras leis „apsaugoti privatumą, kartu užtikrinant atsekamumą“. Tačiau nepaaiškinama, kaip tai bus pasiekta. Nėra nurodyta, kokiais technologiniais sprendimais remiantis tai būtų įgyvendinta.

Vartotojai, norintys naudotis skaitmeniniu euru, vis tiek turės prisijungti prie centrinio banko administruojamos skaitmeninės piniginės ir vykdyti operacijas per ją. Kitaip tariant, šis įrankis neturės nieko bendra su grynaisiais pinigais, kurių viena esminių savybių – atsiskaitymas be trečiosios šalies dalyvavimo.

Kai visi mokėjimai sutelkiami Frankfurto bokšte

Tačiau problema su centralizacija daug didesnė, nei vien teorijos apie Didįjį Brolį. Taip pat verta aptarti sistemos pažeidžiamumą dėl centralizacijos. Jei visi atsiskaitymai vyktų per vienose rankose sutelktą sistemą, kiekvienas sutrikimas reikštų nepatogumus visai ekonomikai. Ir tai nėra vien teorinis scenarijus. Pavieniams komerciniams rinkos dalyviams tai taip pat nutinka, tačiau tokiais atvejais laikinų iššūkių iškyla tik jų klientams, kurie gali turėti alternatyvas. Vis tik, net centriniai bankai nėra apsaugoti nuo sisteminių gedimų.

Pavyzdžiui, šių metų vasarį visai parai sutriko Europos Centrinio Banko (ECB) valdomos didmeninių atsiskaitymų sistemos T2 veikla. Prireikė daugiau nei dešimties valandų, kol klaida buvo nustatyta ir ištaisyta. Šioje sistemoje tiesiogiai dalyvauja per 1 tūkst. bankų, o atliekami pervedimai yra milijardinės vertės. Nors sistema laikoma itin patikima, šis atvejis sukėlė politikų nerimą. Europarlamentaras iš Liaudies partijos Markusas Ferberis teisingai pastebėjo: „Žmonėms kils pagrįstų klausimų kaip ECB sugebės paleisti skaitmeninį eurą, jeigu jie nesugeba sklandžiai užtikrinti savo kasdienių operacijų“. Panašios abejones po šio incidento išsakė ir kitų frakcijų atstovai.

Centralizacija didina ir kibernetinio saugumo rizikas. Jeigu sistema sukurta žmogaus – ją žmogus gali ir „nulaužti“. Štai, 2014 m. buvo pavogti 20 tūkst. asmenų, besinaudojusių ECB paslaugomis, duomenys. 2018 m. įsilaužus į BIRD (Banks’ Integrated Reporting Dictionary) sistemą – nutekinta 500 vartotojų kontaktinė informacija. ECB apie šį atvejį pranešė tik po metų. Vieninga atsiskaitymų sistema gali atrodyti patogi. Bet kuo daugiau duomenų telkiama vienoje vietoje – tuo patrauklesnis taikinys. Ir tai nėra kritika išskirtinai centriniam bankui. Su saugumo iššūkiais kiekvieną dieną susiduria daugybė komercinių rinkos dalyvių. Todėl vienose rankose sukoncentruoti euro zonos finansų sistemą nėra protinga.

Galia, iš kurios vartotojai nelaimės

Monopolininko įsileidimas į finansų rinką lemtų reikšmingą konkurencijos iškraipymą. Juk centrinis bankas yra institucija, kurios teoriškai negali ištikti bankrotas — ją nuo žlugimo saugo valstybė. Tad privatiems dalyviams sunkiau išlikti rinkoje, nes konkurencija vyksta ne vienodomis sąlygomis. Be to centrinis bankas turi galią kitų rinkos dalyvių atžvilgiu, nes yra jų reguliuotojas. Sukūrus nevienodas taisykles, valdžios monopolis įsigali ir turi tendenciją ne trauktis, o plėstis. Tai lemia privačių dalyvių išstūmimą iš rinkos.

Paradoksalu, bet našta gultų ir ant paties ECB pečių. Jam reikėtų administruoti milijonus mažmeninių sąskaitų — vykdyti veiklą, kurioje jis neturi jokios patirties. Tiesa, iš projektų matyti, kad sąskaitų atidarymo ir klientų aptarnavimo funkcija būtų pavesta komerciniams bankams. Tačiau tai negarantuoja, kad sistema veiks efektyviai. Tad kyla klausimas: ar vartotojai laimės, jeigu dabartinius, dėl kliento kasdien konkuruojančius ir patogias bei pigias paslaugas siūlančius bankus pakeistų valstybinis operatorius be praktinės patirties?

Dar didesnę riziką finansiniam stabilumui sukeltų galimybė europiečiams perkelti savo lėšas iš komercinių bankų į skaitmeninio euro sąskaitas. Taip centrinis bankas pradėtų tiesiogiai konkuruoti su privačiais bankais indėlių rinkoje. Ši konkurencija ypač pavojinga krizių metu, kai visuomenė linkusi „bėgti“ iš komercinių bankų. Skaitmeninis euras šį procesą galėtų dar labiau paspartinti. Žinoma, pati komercinių bankų apsauga nėra vertybė savaime. Tačiau bankų likvidumas turi didelę reikšmę visai ekonomikai. Masinis indėlių nutekėjimas sumažintų bankų atsargas. Siekdamas tai kompensuoti, ECB turėtų į rinką lieti dar daugiau likvidumo, kaip tai darė vykdydamas kiekybinio skatinimo politiką pandemijos laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu sumažėjusios sumos komerciniuose bankuose reikštų, kad bankai turėtų skolinti didesnėmis palūkanomis. Todėl gyventojams ir verslui pasiskolinti taptų sudėtingiau ir brangiau.

Siekiant sumažinti šias rizikas, skaitmeninio euro projekto iniciatoriai jau diskutuoja apie sąskaitų limitus. Viešojoje erdvėje įvardijama suma nuo 500 iki 3 tūkst. eurų. Sprendimą, kada ir kaip taikyti šiuos apribojimus, turėtų priimti pats ECB. Tačiau tokie limitai problemos nesprendžia — jie tik iš dalies slopina simptomus arba nustumia problemas į ateitį. Įvedus skaitmeninį eurą, ECB nuolat tektų balansuoti tarp finansinio stabilumo užtikrinimo ir jų pačių įvestos priemonės patrauklumo vartotojams. Todėl monopolininko įsileidimas galiausiai neišvengiamai pakenktų pačiam vartotojui.

„Žiedas“ ant politikų rankos – ar įmanoma jo nepanaudoti?

Jei skaitmeninis euras ekonomikoje paplistų plačiai, jis keltų ne tik privatumo ar konkurencijos, bet ir infliacijos riziką. Ir tai – ne vien dėl mums jau įprasto pinigų „spausdinimo“ ar žemų palūkanų. Pavojus kiltų ir dėl mažėjančios paklausos laikyti pačius pinigus.

Pinigai, kaip ir visos ekonominės gėrybės, pavaldūs tiems patiems paklausos ir pasiūlos dėsniams. Po pandemijos kilusi infliacija buvo susijusi su pinigų pasiūlos didinimu, bet infliacija taip pat gali kilti, kai mažėja jų paklausa. Tai yra žmonių polinkis juos taupyti, o ne išleisti. Jis priklauso nuo to, kaip gerai pinigai atlieka savo funkcijas: ar jie patikimi, stabilūs, patogūs atsiskaityti, užtikrina privatumą.

Jei žmonės vertina pinigus kaip kokybišką priemonę, polinkis juos laikyti bus didesnis, o tai padeda išsaugoti stabilias kainas. Tačiau jei pinigai praranda savo esmines savybes, žmonės yra linkę juos kuo greičiau išleisti įsigydami prekes ar paslaugas. Siekis apriboti skaitmeninio euro, kaip vertės kaupimo įrankio naudojimą bei limitai sąskaitoje laikomoms lėšoms, lems, kad skaitmeninis euras neatliks mažiausiai vienos iš trijų pagrindinių pinigų savybių. Pridėkime ribotą privatumą – ir turime pinigų formą, kurią gyventojai laikys mažiau patrauklia atsiskaitymo priemone. Tai reiškia vieną dalyką: tokie eurai ekonomikoje cirkuliuos greičiau, bus dažniau išleidžiami arba perkelti į kitas turto formas, o tai skatins infliaciją.

Bet tai dar ne viskas. Skaitmeninis euras atvertų galimybes „novatoriškesniems“ pinigų spausdinimo būdams. Paprasčiausia įsivaizduoti scenarijų, kai dėl tiesioginio ryšio su kiekvieno europiečio kišene valdžiai atsirastų galimybė lengviau dalinti pinigus iš „sraigtasparnio“. Arba mokėti universalias bazines pajamas, kitas išmokas tik skaitmeniniais eurais. Be to, sąskaitoms ne tik būtų galima įvesti santaupų limitus, bet ir „galiojimo“ datą, iki kurios nepanaudojus pinigų jie paprasčiausiai pranyktų. Šiandien tai gali skambėti kaip spekuliacija, bet vargu, ar politikai atsispirtų pagundai panaudoti skaitmeninį eurą vardan trumpalaikių tikslų, skatinant ekonomiką „čia ir dabar“ ilgalaikės pinigų kokybės sąskaita.

Valiuta: įrankis plėsti valdžios galią?

Taigi, nusprendus įvesti skaitmeninį eurą, ECB tektų nuolat balansuoti tarp dviejų pavojų: sukurti brangią, bet nenaudojamą priemonę, arba skatinti jos naudojimą dirbtinėmis politinėmis priemonėmis, kurios išstumtų privačius konkurentus ir iškraipytų rinką. Pirmuoju atveju skaitmeninis euras taps dar viena brangia, bet neveikiančia viešąja paslauga. Antruoju – ECB taps privilegijuotu žaidėju, galinčiu ardyti funkcionuojančią rinką ir paspartinti valdžios galių augimą.

Kai valiutą paversime valdžios instrumentu, rizikuosime ne tik ekonomika. Skaitmeninis euras žada patogumą, bet mainais reikalauja pasitikėjimo centralizuota galia. Kaip ir Vienas Žiedas, jis gali atrodyti kaip įrankis geriems tikslams. Tačiau galia linkusi augti, o pagunda ja pasinaudoti – stiprėti. Todėl sprendimas įvesti CBDC nėra vien techninis pasirinkimas – tai esminis klausimas dėl euro zonos ateities. Ar tai bus decentralizuota, konkurencijai ir inovacijoms atvira sistema, kurioje vertę kuria daugybė nepriklausomų dalyvių? Ar tai bus centralizuota infrastruktūra valdoma iš Frankfurto bokšto.

Originaliai publikuota „Verslo žinios“.