Trejus metus iš eilės Lietuvoje fiksuojamas didžiausias nedarbo spąstų rodiklis Europos Sąjungoje, skelbia Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Tarp būtinų priemonių problemą spręsti iš esmės – suvaldyti socialinių išmokų augimą, nuosekliai didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį.

Nedarbo spąstai – tai rodiklis, parodantis kokią dalį nedirbančio asmens pajamų sudaro socialinės išmokos, lyginant su pajamomis, kurias jis potencialiai galėtų gauti dirbdamas. 2023 m. nedarbo spąstai Lietuvoje siekė 103 proc. ir gerokai lenkė ES vidurkį (74,42 proc.).

„Paprastai tariant, kuo nedarbo spąstai šalyje didesni, tuo mažiau žmogui patrauklu ir finansiškai apsimoka pradėti dirbti. Kitaip tariant, nedarbo išmokos, lengvatos, suteikiamos darbą praradusiems, laisvas laikas, kurį galima panaudoti namų ūkio labui – yra didesni nei potencialios pajamos: žmogui palankiau gyventi iš socialinių išmokų ir nedirbti“, – sako LLRI ekspertas Leonardas Marcinkevičius.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, didžiausią riziką pakliūti į nedarbo spąstus patiria vienišas asmuo, galintis įsidarbinti už 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalies ūkyje per pirmuosius tris bedarbystės mėnesius. 2023 m. pabaigoje ši suma siekė 1413,9 euro „ant popieriaus“.

Aukščiausią nedarbo spąstų rodiklį ES Lietuva fiksuoja jau trejus metus iš eilės. 2020 m. jis siekė 86 proc., 2021-aisiais šoktelėjo iki 103 proc. Kaimyninėse šalyse situacija geresnė: Estijoje nedarbo spąstų rodiklis trejus metus iš eilės siekia 69 proc., Latvijoje 2023 m. – 83 proc., o Lenkijoje – 60 proc.

„Nedarbas, ypač ilgalaikis, kelia rimtų problemų tiek žmogui, tiek visuomenei. Juk dirbdami ir užsidirbdami ne tik išlaikome save ir savo šeimą, bet ir mezgame socialinius ryšius, ugdome profesinius įgūdžius, nuolat mokomės“, – sako LLRI ekspertas Ernestas Einoris.

Jis pabrėžia, kad kuo žmogus daugiau laiko praleidžia bedarbystėje, tuo jam sunkiau grįžti į darbą, nes slopsta jo nepanaudojami įgūdžiai, nyksta socialiniai ryšiai, o ilga darbo pauzė gyvenimo aprašyme kelia pagrįstų dvejonių darbdaviams.

„Įsivaizduokite, ką tai reiškia, jei kalbame ne apie vieną žmogų, o keliasdešimt tūkstančių. Galiausiai, gundymas nedirbti nesąžiningas ir dirbančiųjų atžvilgiu – tai jų sąskaita ir sumokėtais mokesčiais valstybė skiria pašalpas bedarbiams“, – kalbėjo E. Einoris.

Problemos, ekspertų teigimu, neišsprendė ir 2022 m. įsigaliojusi užimtumo reforma. „Pokyčiai buvo nukreipti į darbo rinkos skaidrumo bei lankstumo didinimą, ilgalaikių bedarbių įtraukties skatinimą, paramą darbo rinkai besirengiantiems asmenims. Nedarbo spąstų problemos ja paprasčiausiai nebuvo siekiama spręsti. Trūko socialinių išmokų santykio su atlyginimais peržiūros, kuri reikalinga kuriant motyvaciją grįžti į darbo rinką“, – tvirtino LLRI ekspertas L. Marcinkevičius.

Siekiant sistemiškai spręsti nedarbo spąstų problemą, jo teigimu, būtina nuosekliai didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD), taip užtikrinant stabilų potencialių pajamų „į rankas“ didėjimą, panaikinti paskatas dirbti mažinančias socialinių įmokų grindis ir užtikrinti darbo sąlygų lankstumą.

Jei nedarbo spąstų rodiklis toliau išliks aukštas, tai darys vis didesnę neigiamą įtaką užimtumui. Šiuo metu rinka keičiasi daug greičiau nei anksčiau, o darbui reikalingi įgūdžiai bei kompetencijos tampa vis kompleksiškesni.

„Didelę dalį darbo rinkos jau dabar sudaro aukštų kompetencijų reikalaujančios specialybės, todėl nekuriant paskatų kuo greičiau grįžti į darbo rinką – ilgalaikio nedarbo problema gali tapti dar opesnė.

Tai ypač aktualu kalbant apie jaunus žmones – tuos, kurių įpročiai formuojasi ir kurie jau dabar įžengia į darbo rinką. Neturėtume pratinti jų naudotis „dosnia” socialinių išmokų sistema. Vėliau tai sukuria grandinę kitų problemų“, – pabrėžė L. Marcinkevičius.

PARSISIŲSKITE STUDIJĄ