Investicijų badas vis labiau į dienos šviesą iškelia būtinybę pagerinti investicijų sąlygas. Atslūgus užsienio kapitalui, ir tebesitęsiant kapitalo prieinamumo problemai, įmonių uždirbtas pelnas tampa pagrindiniu investicijų šaltiniu. Apie planus atleisti grupę darbuotojų per du šių metų mėnesius pranešė 20 darbdavių – 2,5 karto daugiau nei tuo pat metu pernai. Tam, kad išmokomis nereiktų gelbėti tūkstančių žmonių, gelbėkime investicijas. 

Iki šiol politikai į iššūkius reagavo dar labiau apsunkindama investicijas: pelno mokesčio tarifas padidintas nuo 15 iki 17 proc., o bendras kapitalo apmokestinimas, įskaitant dividendus, priartėjo prie 30 proc. ribos – aukščiausios Baltijos šalyse. Tai nėra žalia šviesa investuotojams. 

Paradoksas, kad investuodama iš savo pelno, įmonė pirmiausia turi susimokėti mokestį – tarsi baudą už investiciją. O kai pelnas paskirstomas dividendais, jis apmokestinamas dar kartą. Tokia dviguba našta iš esmės mažina investicijų mastą ir motyvaciją jas plėtoti Lietuvoje.

Todėl verta apsvarstyti tris pagrindinius kelius, kaip sustiprinti investicijas iš pelno. Iš anksto pasakysiu, kaip keistųsi investicijų mastas: pagal paskirstytąjį pelno mokesčio modelį 100 000 eurų pelną norint padalinti per pusę, gautųsi 50 000 eurų investicijoms ir 41 500 eurų (po mokesčių) – dividendams. Taikant nulinį tarifą reinvestuotam pelnui ir išmokant tokio pat dydžio dividendus, investicijoms skirtume 41 180 eurų, o esant dabartinei tvarkai – tik 34 180 eurų. Dabar padauginkime iš visų Lietuvoje veikiančių įmonių investicijų ir įvertinkime poveikį realioms investicijoms. Tad ką galima padaryti, pradedant nuo lengviausiai įveikiamų sprendimų? 

Pirmas kelias – sutvarkyti tai, kas neveikia

Jeigu ieškome sprendimų, kurie gali būti įgyvendinti greičiausiai, pradėti reikia nuo to, kas jau yra. Šiandien galiojančios investicinės paskatos – momentinis nusidėvėjimas, MTEP, investicinis projektas praktikoje veikia labai ribotai, jų taikymas apsunkintas biurokratiniais kriterijais ir interpretacijomis.

Šios paskatos leidžiamos tik siauram turto ratui – iš esmės mašinoms, įrenginiams, IT ir pan., o dėl perteklinių reikalavimų ir biurokratizmo jomis sunku pasinaudoti realybėje. 

Tai reiškia, kad verslai, investuojantys į pastatus, infrastruktūrą, energetiką, transportą ar kitą veiklai būtiną turtą, negali pasinaudoti investiciniu projektu. Absurdas, jog įmonėms dokumentais ir pažymomis tenka įrodinėti, jog investicijos skirtos naujų produktų gamybai ar gamybos pajėgumų didinimui. Absurdas teisintis prieš valdininkus, kad įmonei reikia įrenginio dalies, o ne viso įrenginio, arba kad renovacija irgi yra investicija. Juk įmonės pačios suinteresuotos vykdyti tokią investicinę veiklą, kuri leistų kurti didžiausią vertę ir grąžą savininkui. Pažymos ir dokumentai tik kuria administracinę naštą, dėl kurios mažiau lėšų ir laiko lieka pačioms investicijoms, darbuotojų algoms ar dividendams. Absurdų sąrašas yra didelis, o tai reiškia, kad investuojama mažiau, negu diktuoja objektyvios aplinkybės. Arba, kad nusivilus mūsų biurokratizmu, lietuviška įmonė ima investuoti svetur.  

Po atkaklių siūlymų įgyvendintas momentinis nusidėvėjimas perėmė kone visas investicinio projekto ydas – todėl turi būti išvalytas nuo perteklinių kriterijų. Jį naudoti turėtų būti leidžiama ne tik siauroms turto grupėms, o visam įmonės įsigytam ilgalaikiam turtui, leidžiant pačiai įmonei spręsti, kokios investicijos šiuo metu reikalingos jos pažangai. Beje, momentinis nusidėvėjimas valstybei kelių metų perspektyvoje nekainuoja nieko – leidžia trumpuoju laikotarpiu sumažinti apmokestinamąjį pelną, perkeliant mokesčių naštą į ateitį.

Tad būtina išvalyti investicinio projekto ir momentinio nusidėvėjimo nuostatas taip, kad įmonės galėtų juos taikyti platesniam turto spektrui – įskaitant pastatus, infrastruktūrą, energetikos sprendimus, transportą.

Kitas taikinys – MTEP nuostatos, kurios šiandien stabdo, o ne skatina inovacijas ir progresą. Nors politikai viešai pasisako už mokslo ir inovacijų diegimą versle, realybėje MTEP instrumento taikymas susiveda į pažymas, kurios turi įtikinti valdininkus, kad įmonė kurs progresą. Pakelkime akis nuo popierių ir pamąstykime – į ateitį nukreipta veikla, paremta drąsa, rizika, ir sėkme, Lietuvoje turi būti patvirtinta pažymomis iš praeities – apie dalyvių laipsnius, patentus, pan. Mūsų startuoliai jau įrodė, kad inovuojama ne moksliniais laipsniais ir pažymomis – tad privalome atverti kelią inovacijoms, kurios pralenkia valdininkų vaizduotę. 

Antras kelias – nulinis tarifas reinvesticijoms

Jeigu pirmas kelias išlaisvina tai, kas jau yra, antras – sukuria aiškią ir skaidrią bendrą taisyklę. Didelis privalumas, kad nulinis tarifas reinvestuotam pelnui Lietuvai gerai žinomas – naudojome jį 1997-2002 metais. Būtent tuomet dauguma Lietuvos įmonių perėjo prie vakarietiškų standartų ir technologijų, nes galėjo investuoti į atsinaujinimą. Anksčiau minėti skaičiavimai rodo – toks modelis leistų įmonėms investuoti penktadaliu daugiau, nei dabar galiojanti sistema.

Svarbiausia sąlyga – neapriboti, kur uždirbtas pelnas gali būti reinvestuojamas. Pakanka vienintelio reikalavimo, kad investicijos būtų tiesiogiai susijusios su įmonės ūkine veikla. Papildomi ribojimai – ar tai būtų „žalieji kriterijai“, ar kiti bandymai įvardinti „gerąsias“ investicijas – neišvengiamai virsta biurokratizmu ir neapibrėžtumu. O neapibrėžtumas investicijoms yra nuodas. 

Jei norima investicijų masto, logiška būtų leisti kaupti rezervus būsimoms investicijoms jų neapmokestinant. Nes investicija dažnai nėra vienerių metų sprendimas – ji reikalauja pasiruošimo. Jeigu rezervai apmokestinami, investicijų mastas automatiškai mažėja, o sprendimai siaurėja.

Šis modelis būtų aiškus signalas: valstybė nebaudžia investuojančio verslo. Tačiau reikia pripažinti – politiniu požiūriu jis pareikalaus diskusijų, ypač kalbant apie rezervus, būtinus didesnėms investicijoms.

Taikyti nulinį tarifą reinvestuotam pelnui – reiškia atsisakyti fragmentuotų lengvatų, projektų apiforminimo biurokratizmo ir pereiti prie vieno skaidraus principo: investicijos Lietuvoje neapmokestinamos. 

Trečias kelias – nuosekli sistema

Nuosekliausias ir ekonomiškai skaidriausias sprendimas – perkelti pelno apmokestinimą į dividendų išmokėjimą. Tokiu atveju pelnas, kuris lieka įmonėje ir yra reinvestuojamas, nebūtų apmokestinamas.

Tai nėra nauja idėja – gimusi Lietuvoje, ji jau senokai taikoma Estijoje ir Latvijoje. Kokie šio modelio privalumai? Pirma, jis suderina mokesčių mokėjimą su įmonės pinigų srautais ir panaikina poreikį kredituoti biudžetą – t.y. susimokėti už dar neuždirbtą, prognozuojamą pelną. 

Antra, suvienodina fiskalinę ir finansinę apskaitą. Administraciniai kaštai sumažėja, nes įmonėms nereikia taikyti atskirų komplikuotų taisyklių pajamų pripažinimui ar turto nusidėvejimui – tuomet daugiau lėšų ir laiko lieka produktyviai veiklai, o ne popierių pildymui. 

Trečia, ir svarbiausia – leidžia įmonėms naudoti savo pačių uždirbtas lėšas, o ne laukti išorinių finansavimo šaltinių. Ketvirta, tai mažina paskatas iškelti kapitalą į kitas jurisdikcijas, nes investavimas Lietuvoje tampa organiškai  patrauklus. 

Pabaiga: signalas, kurį siunčiame

Visi trys keliai yra žinomi. Klausimas – kuriuo keliu pasuksime ir kokį signalą nutarsime siųsti investuotojams. Geopolitinė situacija verčia įmones peržiūrėti investicijų geografiją. Kapitalas ieško saugumo ir stabilumo. Tokioje aplinkoje mokesčių krypties pokyčiai – kaip kelrodis investicijoms – tampa lemiami. 

Tad nutarkime, ar laikome įmonių investicijas problema, kurią reikia apmokestinti, ar sprendimu, kurį reikia išlaisvinti?