JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracija pradeda naują globalios ekonomikos erą. Šūkis „America First“ ir kalbos apie muitus europietiškoms prekėms yra signalas, kad pasaulinės prekybos laukia lūžis. Kol užsienio žaidėjai tariasi dėl naujų taisyklių, mes galime – ir netgi privalome – susitelkti į tuos konkurencingumo veiksnius, kurie priklauso nuo mūsų pačių. Pirma, tai šalies institucijų pralaidumas ekonomikos varikliui – investicijoms, antra – darbo rinkos pusiausvyra ir trečia – inovacijos ir darbo našumas. Visi drauge jie lemia mūsų šalies konkurencingumą, taigi gebėjimą išlikti konkurencinėje kovoje, net ir keičiantis pasaulinėms žaidimo taisyklėms. Ir pasirūpinti savimi ir savo kraštu – taip, kaip ir tikisi partneriai už Atlanto.

Kritinį valdžios institucijų vaidmenį investicijoms išryškino faktas, kokia daugybė projektų iš valdžios laukia leidimų prisijungti prie infrastruktūros. O  kiek dar jų laukia statybų leidimų, poveikio aplinkai vertinimų, žemės paskirties keitimo ir kitokių suderinimų? – Įsitikinome, kad mūsų ekonomikos augimas priklauso nuo viešojo sektoriaus gebėjimo būti investicijų laidininku, o ne stabdžiu. Pagreitinę ir supaprastinę procesus, laimėsime visi.

Juolab, kad visas pasaulis seks D. Trumpo pavyzdžiu optimizuoti biurokratiją. Klausimas, ar mes lauksime Elono Musko ir jo „efektyvumo komisijos“ pamokų, ar skubėsime jį aplenkti? Ar prioritetas yra biurokratijos neliečiamybė, ar visos Lietuvos interesas – stipri ekonomika ir taip mums reikalingos lėšos gynybai.

Kitas esminis principas – perfrazuojant 49-ąjį JAV prezidentą – darbo rinka pirmiausia. Šiandien Lietuvoje dirba arti pusantro milijono žmonių – rekordinis skaičius. Tačiau tai nėra demografinės padėties ar nedarbo mažėjimo padarinys, atvirkščiai – pernai į pensiją išėjo daugiau žmonių, negu į darbo rinką atėjo jaunimo. Nedarbo lygis Lietuvoje auga ir yra septintas didžiausias ES. Tačiau ir laisvų darbo vietų skaičius rekordiškai didelis – 30 tūkst. Tai, kad vienu metu auga ir laisvų darbo vietų, ir bedarbių skaičius, byloja apie sistemines kliūtis, trukdančias žmonėms įsidarbinti.

Lietuvoje yra didžiausi nedarbo spąstai ES, o tai reiškia, kad didelei daliai žmonių finansiškai nenaudinga dirbti – bedarbio statusas garantuoja geresnę materialinę padėtį, plius laisvą laiką užsiimti namų ūkio darbais arba, kaip neretai pasitaiko, progą papildomai užsidirbti šešėlyje. Tačiau socialinės išmokos ir toliau didinamos.

Jei dirbančiųjų iki šiol daugėjo dėka darbo migrantų, į tėvynę sugrįžtančių tautiečių bei karo pabėgėlių, klausimas, kas laukia ekonomikos plėtros, įsigaliojus griežtoms atvykstančiųjų darbuotojų kvotoms? Mažiau galvų ir rankų darbuojasi – mažiau sukurtos gerovės. Žinoma, su viena išlyga.

Vienintelis būdas išlaikyti BVP augimą, dirbančiųjų skaičiui mažėjant – tai didinti darbo našumą, t. y. kiekvieno gebėjimą sukurti didesnę vertę. Tačiau tam reikalingos gausios investicijos ir inovacijos – o šioms gali ir vėl pritrūkti valdiškų leidimų prisijungti prie elektros tinklų ar kitos infrastruktūros. Ratas apsisuka: be valdžios institucijų pralaidumo investicijoms, našumo augimas tampa sunkiai įmanomas.

Nepadeda našumui ir tai, kad už didesnės vertės kūrimą Lietuvoje vis dar baudžiama progresiniais mokesčiais. Ir nors jie skamba kaip gėris, tačiau stabdo progresą ir gerovės kūrimą, ir jei jų neatsisakoma, investuoti į technologijų įmones bei modernizaciją tiesiog neapsimokės. Todėl mūsų visų našumas – o drauge ir BVP bei biudžeto augimas – tiesiogiai priklauso nuo mokesčių politikos palankumo didesnės vertės bei gerovės kūrimui.

Drąsiai ir ryžtingai padarę tai, kas nuo mūsų priklauso, nebijosime lūžių pasaulinėje prekyboje, ir galbūt, senutei Europai parodysime pavyzdį, kaip išlikti konkurencingu, augančiu kontinentu.

Originaliai publikuota LRT.