Kainos yra tarsi ekonomikos raidės, iš kurių susideda žodžiai ir vyksta subtilus dialogas tarp nepažįstamų, svetimų žmonių. Kainų paskirtis – jungti žmones, leisti jiems susikalbėti, tačiau šiandien toji kalba virto rėkimu. Džiaugiamės pajamų augimu ir pamirštame, kad tai, kas vienam yra pajamos, kitam yra kaina. Ir jeigu norime, kad mūsų pajamos augtų, turėtume pripažinti, kad to paties nori ir kitas, ir antras, ir kiekvienas žmogus. Kas nutiko, kad užuot buvusios mūsų vienytojos kainos mus priešina?

Nuo pandemijos pradžios pinigų kiekis euro zonoje padidėjo 25 proc., o Lietuvoje – net 80 proc. Kainos Lietuvoje pradėjo augti dar iki karo pradžios – 2022 m. sausį infliacija siekė 12,3 proc. Nutylint pinigų kiekio poveikį ir kainų augimą priskiriant tik pandeminiams logistikos sutrikimams bei karui, o pastaruoju metu ir verslininkų godumui, visuomenė stumiama į susiskaldymą. Tenka girdėti ir tai, kad pinigų kiekis nebeveikia kainų tiesiogiai, o tik sudaro prielaidas joms augti, kai atsiranda kiti veiksniai. Visgi, nesudarius šios pirminės prielaidos, kiti veiksniai nelemtų visuotinio kainų augimo, nes jis visuomet ir pirmiausia yra pinigų fenomenas.

Esame taip sutverti, kad pinigų kiekio augimo tiesiogiai pajusti negalime, tačiau kainų augimas konkrečiai trenkia per kišenes, santaupas ir sukelia pyktį. O pyktis nukreipiamas į verslininkus. Nors vidutinis atlyginimas Lietuvoje nuo pandemijos pradžios paaugo virš 60 proc., o kainos – 34 proc., ne visų pajamos spėja pasivyti augančias kainas, sukauptas piniginis turtas nuvertėja. Infliacija yra galingas perskirstymo mechanizmas, sukeliantis daug neteisingumo.

Ir tada į pagalbą ateina politikai. Jie siūlo neįmanomus kaštų dedamųjų stebėjimo mechanizmus, pamiršdami svarbiausią – pinigų dedamąją ir žada tikrinti visus, kurių kainos neatitinka kaštų. Užuot atlikę ex post vertinimą, kaip jau dabar naudojami valstybės institucijų renkami duomenys apie kainas, siūlo steigti Maisto tarybą ir kurti dar vieną funkciją jokios patirties su kainų stebėjimu neturinčiai STRATAI. Tačiau ar tai išspręstų problemą? Apie administracinių kaštų augimą net neverta kalbėti. Svarbiausia – rinkėjams siunčiama žinia – valdžia gali valdyti gamybą ir prekybą geriau, negu rinkoje tai daro privatininkai. Negi tikima, kad grąžinus valdžiai funkcijas, vykdytas iki 1990 m., pateksime į pertekliaus rojų?

Anuomet, kai visi kaštai buvo centralizuotai godojami, o įmonėms nuleidžiamas „planinis rentabilumas“, karaliavo visa ko deficitas, išteklių švaistymas, juodoji rinka, stagnacija. Privati nuosavybė, verslo laisvė ir laisvi mainai užtikrina geriausią kainą, kuri priklauso nuo daugybės veiksnių rinkoje: nuo pasiūlos ir paklausos, konkurencijos, įmonės strategijos, vartotojų lūkesčių ir naudos. Tačiau viešojoje erdvėje vis dar gaji nuomonė, kad kainas lemia tik kaštai. Pridėjai prie kaštų norimą pelną – ir voilà! Tuo įtikėjęs žmogus, kuris imasi verslo, pasmerktas nesėkmei, vartotojas – įtarumui ir pykčiui, o pati valdžia – bergždžioms pastangoms dresuoti rinką.

Visgi, valdžios susirūpinimas kainomis gali būti vertingas – jeigu nukreiptų dėmesį į tas dedamąsias, kurios priklauso nuo pačios valdžios. Pertekliniai reguliavimai, uždelsti derinimai ir kiti valdžios procesai didina kainas ir – koks netikėtumas! – mažina mūsų konkurencingumą. Kai verslas šaukia „tampame nekonkurencingi“, eiliniai piliečiai ir biurokratai nelabai liūdi. Tačiau matydami, kad produktai brangsta, jie jungiasi prie pagalbos šauksmo. Jei šį šauksmą nukreiptume į valstybės funkcijų optimizavimą, jei čia pradėtume skaičiuoti reguliavimuose prarandamus ir viską pabranginančius eurus, jų priskaičiuotume milijonus, laimėtume visi – procesų greitis ir efektyvumas atpigintų produktus ir padarytų mus konkurencingus. Štai sritis, kurioje reikia dedamųjų skaičiavimo. Kad pajamos augtų, o kainos – mažėtų.

O kadangi visi esame susiję pajamų ir kainų saitais – kainos vėl taptų mūsų taikaus dialogo raidėmis ir žodžiais.

Originaliai publikuota „Verslo žiniose“.