Apie tai, kaip padalinti biudžeto pyragą, prirašyta daugybė receptų. Žymiai rečiau kalbame apie tai, kaip iškepti pyragą, pavadinimu Bendrasis Vidaus Produktas – kiek mes visi drauge sukuriame prekių ir paslaugų. Tad štai mano BVP receptas.

Kiekvieno kepinio pagrindas – miltai. Jų savo darbu į pyragą suneša žmonės. Ir kuo jų daugiau, tuo jis – didesnis. Džiugu, kad šiandien Lietuvoje miltų suneša kaip niekad daug žmonių – net pusantro milijono. Taip nutiko ne dėl to, kad daugiau jaunimo pasiekė darbingą amžių. Deja, gerokai daugiau žmonių išėjo į pensiją. Bet mūsų darbo rinką papildė darbuotojai iš trečiųjų šalių, iš emigracijos grįžę tautiečiai, prie darbo prisidėjo ir karo pabėgėliai iš Ukrainos. Šiemet, įsigaliojus griežtai užsienio darbuotojų kvotai, miltų mūsų pyragui padauginti gali nebent didėjantis darbo našumas. 

Tam, kad pyragas iškiltų – mūsų visų pastangos nenueitų perniek – reikia mielių. Mielės – tai mūsų gebėjimas kurti naujoves, o drauge ir valdžios atvirumas bei pralaidumas mūsų pastangoms kurti ir inovuoti. Kai valdžia nestabdo proceso, tešla ir mūsų būsimas BVP kyla.

Bet kai valdžia įtiki, kad ji pati yra pyrago pagrindas, kai atsitraukia nuo miltų arba darbuojasi nuotoliu, tada pyragas nekyla, o pradeda rūgti. Tad, mieli bendrakepėjai, darykime viską, kad mielės kuo geriau susimaišytų su miltų mase vieningam tikslui – iškelti mūsų pyragą aukštyn. Ir darykime tai laiku, o ne tada, kai kyla rūgėsių skandalas. 

Neapsieisime mes ir be kiaušinių. Patyrę kepėjai pataria – prieš dedant kiaušinius, neskubėti, palaikyti juos kambario temperatūroje, suplakti ir atsargiai įmaišyti į masę. Jau atspėjote? Taip, kiaušiniai – tai mokesčiai.

Didžiausia paslaptis – jei kiaušinius paskirstysi tolygiai, visiems vienodais mokesčiais ir jų neįdėsi per daug, masė taps vientisa, bet išliks puri, kylanti. Tačiau jei visus kiaušinius sukrausi ant grietinėlės, ji nutekės į kitus indus, kitas virtuves, o pyrago tešla subyrės. Bus ne pyragas, o trupiniai. Išmintis paprasta – mokesčiai, kaip ir kiaušiniai, mėgsta proporcingumą. 

O dabar – razinos. Pridėkime į tešlą erdvės eksperimentams, nesuvaržykime visko reguliavimais ir kontrole – ir pyragas mus nustebins ir atsidėkos.

Kokia bebūtų tešla, žiupsnelis druskos yra būtinybė. Tai nenuoramų alkis, į priekį varančios verslininkų idėjos, drąsa rizikuoti, inovuoti, ieškoti naujų amerikų, kai senosios užsidaro. Druska saugo pyragą nuo prėsko skonio ir neleidžia sugesti.

Ak, ir kaip galėjau pamiršti vanilę ir cukrų. Vanilė, kaip ir saikingas perskirstymas, suteikia lengvai atpažįstamo saldaus kvapo, bet jei jos perdozuosime – pyragas taps kartus. Štai, Lietuvoje turime kaip niekad daug laisvų darbo vietų. Bet ir bedarbių skaičius auga. Ar tik nebūsime padauginę cukraus – garantijų netekus darbo. Ir nors tikslas geras – klimpstame į cukrinius nedarbo spąstus. Paskatos nedirbti per didelės, o pyrago tai norisi. Panašu, kad cukraus reikia pamažinti.

Čia jau ir sustosiu. Kitaip receptas taps panašus į vyriausybės nutarimą, o kepėjas – į biurokratą, kuris gali užvilkinti bet kokio pyrago kepimą.

Receptas, kaip matote, nesudėtingas. Jeigu jo laikysimės, net ir jauni kepėjai nudžiugins mus skaniausiu ir didžiausiu Lietuvos istorijoje BVP pyragu. 

Originaliai publikuota LRT.