Metų viduryje pasirodė ilgai rengta 400 puslapių Europos Sąjungos (ES) konkurencingumo ataskaita, parengta buvusio Europos Centrinio Banko vadovo ir Italijos premjero Mario Draghi. Ši ataskaita atspindi niūrų bendrijos ekonominį peizažą. Stagnaciją byloja vis didėjantis atsilikimas nuo pagrindinių konkurenčių Kinijos ir JAV. Itin neramina faktas, jog didžiausias atsilikimas matomas ateitį formuojančiame aukštųjų technologijų sektoriuje. 

Iš ekonominės duobės Europą galintys ištraukti sprendimai, Draghi nuomone, yra didele dalimi grįsti valdžios intervencija. Kitaip tariant – didinantys valstybių ir ES kišimąsi į ekonominius procesus. Ataskaitos rengėjo nuomone, Europai reikia 800 mlrd. eurų papildomų valdžios investicijų kasmet, kitaip bendriją ištiks krachas. Kai kurios ES šalys skolintis nebegali, nes net ir „gerais laikais“ sugebėjo sukaupti didžiules skolas. Pavyzdžiui Italijos skola, kurios premjeru M. Draghi dar neseniai buvo, siekia beveik 140 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Kitaip tariant, Italija yra tarsi laivas, tempiantis pusantro karto už jį patį sunkesnį inkarą.

Tad sprendimas, nurodomas minimoje ataskaitoje, yra bendrai visų šalių vardu prisiimama skola. Manoma, kad šis žingsnis dar labiau suartintų bendrijos nares ir paskatintų tolimesnę europinę integraciją. Kitaip tariant, Draghi nuomone, ES ekonomines problemas išspręsti padėtų bendra „kredito kortelė”. Neatsitiktinai teigiamas reakcijas šiai idėjai išreiškė Graikijos, Italijos ir Prancūzijos politikai, ant kuprų benešantys skolas, santykinai tris kartus didesnes nei Lietuvos. Mes, beje, bent kol kas esame finansiškai atsakingųjų šalių tarpe – Lietuvos skola siekia apie 40 proc. BVP.

Dažniausiai pasitaikantis argumentas prieš bendrą ES skolą yra susijęs su ekonominėmis paskatomis. Ji leistų neatsakingai išlaidaujančioms šalims tai daryti toliau, o sąskaitas apmokėti turės drausmingos valstybės, tokios kaip Lietuva. Vietoj to, anot oponentų, valstybės turėtų įgyvendinti struktūrines reformas, mažinančias skolą ir efektyvinančias viešąjį sektorių.

Siūlymai kurti bendrą ES valstybių skolą yra tarsi siūlymas suvienodinti visos klasės mokinių pažymius, kiekvienam metų gale išvedant pažymį, lygų klasės vidurkiui. Argumentuojama, kad tik taip galima užtikrinti, jog nei vienas mokinys negaus neigiamo pažymio ir neturės likti mokytis antriems metams. Bet juk dėl to dėmesingai mokytojo per pamokas klausę ir visus namų darbus sąžiningai atlikę mokiniai gautų mažesnius pažymius, nei yra verti.

Būtent dėl to siūlymo prisiimti bendrą ES skolą nepalaiko atsakingu ir griežtu finansų tvarkymu pasižyminčios šalys, pvz.: Danija, Nyderlandai ir Vokietija. Pastarosios buvęs finansų ministras Christian Lindner dar tą pačią dieną, kai pasirodė M. Draghi ataskaita, pareiškė, kad Vokietija su šiuo pasiūlymu nesutiks. Jo nuomone, pagrindinės ES kamuojančios problemos yra išsipūtusi biurokratija ir būtinų sisteminių reformų ignoravimas, o ne valdiškų subsidijų trūkumas.

Identiškos takoskyros tarp išlaidaujančių ir taupiųjų šalių išryškėjo ir svarstant vadinamųjų fiskalinės drausmės taisyklių pokyčius. Šių taisyklių tikslas – apriboti šalių galimybę skolintis ir išleisti perteklines sumas bei neleisti joms gyventi ateities kartų sąskaita. Dalis šalių, tarp jų Vokietija, siūlė šias taisykles griežtinti. Ją neramina pietinių Europos valstybių sukauptos itin didelės skolos – pavyzdžiui, Graikijos, siekia net 160 proc. BVP. Pietų Europos valstybės – priešingai – norėjo švelnesnių taisyklių, argumentuodamos, kad apribojimai skolintis neva neleidžia jų ekonomikoms augti. Kitaip tariant, dalis politikų mano, kad atsakymas į ekonomines problemas visada yra tik dar didesnis pinigų žarstymas.

Lietuvos ekonomikai augant ir pasivejant kitas ES šalis, tapsime prie ES biudžeto daugiau prisidedančia, nei gaunančia šalimi. Jei dar užkrausime bendros ES skolos palūkanas, našta gali versti didinti mokesčius. Lietuvos mokesčių mokėtojai būtų priversti dengti ne tik mūsų pačių valstybės skolas, bet ir apmokėti neatsakingai išlaidaujančių valstybių sąskaitas. Nors bendra skola pristatoma kaip tolimesnis žingsnis Europos integracijos ir bendrystės link, akivaizdu, kad šis žingsnis būtų nesąžiningas. Jis apdovanotų išlaidūnus bendrijos narių tarpe, o našta kristų ant atsakingųjų ir taupiųjų šalių pečių. Toks žingsnis vardan europinės integracijos gali ne padidinti šalių bendrystę, o pagilinti skirtis ir pakirsti tarpusavio pasitikėjimą.