Socialinių revoliucijų ir virsmų tyrėjai pastebi, kad pokyčiai, kurie išsilaiko per tris žmonių kartas, įsišaknija ir tampa tvarūs. Trys kartos – tai keturiasdešimt metų, kuriuos išrinktoji tauta turėjo klaidžioti dykumoje, kad pasiektų pažadėtąją žemę. Jei socialiniai pokyčiai neišsilaiko iki ketvirtos kartos, jie lieka tik laikina istorijos banga. Tad Lietuvai užbaigiant 35-etus nepriklausomybės metus, kai iki istorinės perskyros liko viena Seimo kadencija, išgyvename lemiamą laiką. Sprendžiame ne tik, kaip atrodys mokesčiai, pensijos ar sveikatos sistema, bet koks bus nepriklausomos Lietuvos žmogus – jo savivoka ir viltis. Nuo to priklauso mūsų likimas.
Žaibiškai metų viduryje prastumta mokesčių reforma tapo signalu, kad dirbantį, kuriantį žmogų valdžia nori priglausti po savo sparnu. Tačiau tam, kad tilptų, būtina apkarpyti jo paties laisvės sparnus.
Daugiausia pasipriešinimo sulaukė nekilnojamojo turto mokestis – tarsi ženklas, kad „privatininko“ dvasia visuomenėje vis dar yra gyva. Net ir tarp valdančiųjų. Žmonių sąmonėje dar įsišaknijęs tikėjimas, jog privati nuosavybė, kaip žmogaus tąsa, yra šventa ir neliečiama. Kitų mokesčių didinimas sukėlė mažesnį tautos susirūpinimą, nors ir atneš žalingesnių padarinių.
Progresinių mokesčių įvedimas – posūkis ne tik mokesčių sistemoje, bet ir žmogaus savivokoje. Tai signalas, kad daugiau pastangų įdėjęs ir daugiau gerovės sukūręs būsi nubaustas, o atsipūtęs gali ramiai tikėtis, kad „kiti“ privalės rūpintis tavimi. Tokiu „socialiniu teisingumu“ tikimasi pamaloninti rinkėjus, o iš tiesų formuojama pavojinga laikysena: pats nekurk, nesistenk, gal net ir toliau ramiai tūnok savo „šešėlyje“ – valdžia atims iš kitų ir atiduos, kas tau „priklauso“.
Teisingumo jausmą užgavo ir tai, kad valstybės valdose slypintys lėšų rezervai liko nepaliesti, o visas dėmesys nukreiptas į piliečių uždirbamus ir sukauptus pinigus. Pajamos iš valstybės nenaudojamos žemės, pastatų, valstybės bei savivaldybių įmonių akcijų pardavimo kitų metų biudžete numatytos labai kuklios – 80 mln. eurų, kai vien žemės pardavimas galėtų atnešti apie 1,5 mlrd. eurų. Tiesa, metams baigiantis Seimas pritarė galimybei parduoti dalį žemės ūkio paskirties žemės, o dabar laikas parodyti nuoseklumą: kad ir kiti rezervai būtų skaidriai parduodami. Valstybės ir savivaldos įmonės savo noru neatsisakys įrengtų boulingų ir baseinų – tokio ryžtingo veiksmo turi pareikalauti geras šeimininkas.
Žmonėms svarbu, kad valstybė matytų ne tik tai, kas yra piliečių kišenėse, bet ir tvarkytųsi savo pačios aruoduose.
Ne mažiau aktualus šeimininko žvilgsnis į perteklinę biurokratiją, akį rėžiantį dosnumą saviems ir pakantumą neefektyviam veikimui. Valdžios ranka ne tik gali, bet ir privalo pasiekti šimtus įstaigų ir įstaigėlių, nustatyti, kokią vertę jos sukuria visuomenei ir kaip pasiekti tikslą mažiausiais kaštais.
Tam ji turi vieną nepamainomą pagalbininką – stoką, kuri kol kas lieka menkai įdarbinta. Ji geriausiai moko optimizuoti ir taupyti, atsisakant kiekvieno nebūtino judesio, išlaidų ir procesų. Stoka verčia rinktis prioritetus ir patvirtinti juos veiksmais. O kol stoka nespaudžia valdžios, biudžetas visuomet alks naujų, didesnių išlaidų – ir „didinkime mokesčius“ visada atrodys lengviausias atsakymas.
Pensijų sistema – dar vienas susidūrimas tarp praeities ir ateities dvasios. Dvidešimt metų žmonės mokėsi kaupti privačiai, savarankiškai, ugdė atsakomybę ir planavo savo senatvę. Jie ištvėrė net 24-is II pakopos keitimus, o šią vasarą ištiko 25-asis: net pusei Lietuvos gyventojų (1,4 mln. kaupiančiųjų) atvertas „langas“ grįžti į laikus, kai vienintelis pensijos šaltinis vėl būtų valstybės pažadas „Sodroje“. Privačiai kauptos lėšos verčiamos taškais valstybinėje sistemoje, o kaupimo patirtis paverčiama abejone, kad privatūs sprendimai apskritai turi teisę būti ir gali būti žmogui naudingi.
Štai čia ir yra pagrindinis smūgis mūsų laisvai santvarkai. Atrodo, kad privačios pensijos tik tuo ir yra blogos, kad suteikiamos privatininkų – tiesa, „kitų“ privatininkų. Nes dauguma kaupiančiųjų irgi yra privatininkai – jie kažkam kepa čiabatą, rašo „kodus“, gamina lazerius ir auklėja vaikus. Visa kaltė suverčiama privatininkui, nes jis gauna pelną – o tai, kad negavęs pelno jis tiesiog taškytų visuomenės išteklius ir griautų ekosistemą, kritikams nė motais. Taip iš gyvenimo išimamas labai svarbus elementas – žmogaus pareiga pačiam rūpintis savo ateitimi.
Nutylimas vienas esminis dalykas – „Sodros“ pensijos augo greičiau už santaupas dėl spartaus ekonomikos augimo. Per dvidešimt metų Lietuva išgyveno beprecedentį atlyginimų augimą: kai pradėjome kaupti, daugelis uždirbo kelis šimtus eurų ir galėjo atidėti po kelias dešimtis; šiandien uždirbame kelis tūkstančius ir atidedame po šimtą, o „Sodrai“ sumokame po kelis šimtus. Kadangi ji moka pensijas ne iš to, ką žmogus įmokėjo prieš dvidešimt metų, o iš šiandien gaunamų įmokų, pensijos savaime atrodo dosnesnės už sumas, sukauptas iš senų ir mažų atlyginimų. Tačiau šį efektą lemia spartus pajamų augimas ir demografinė struktūra – artėjant prie ES pajamų vidurkio ir visuomenei senstant, pajamų augimo tempas neišvengiamai lėtės, o vienam dirbančiajam teks vis daugiau pensininkų. Tuomet būtent privačios, investuotos santaupos taps orios senatvės ramsčiu, svariai papildančiu „Sodros“ pensiją.
Vos tik pasirodė „išlipimo pro langą“ skaičiuoklė, žmonės puolė lyginti variantus, ir daugelis nusivylė, kad kone pusę sukauptų lėšų teks atiduoti „Sodrai“ mainais į taškus, kurių tikroji vertė paaiškės tik sulaukus pensijos. Visa ši patirtis sujaukia mūsų supratimą apie atsakomybę ir apie tai, iš kur atsiranda pinigai.
Svarbiausia dabar – ne taškų ir procentų skaičiavimas, o tai, kokį žmogų ir kokią visuomenę formuoja atvertas langas. Kaupimas pensijai yra švelniausia savęs drausmės forma – autopilotas, kuris ugdo įprotį rūpintis ateitimi. Žmogus, kuris išmoksta atidėti vartojimą, saugoti savo reputaciją ir prisiimti atsakomybę už senatvę, yra laisvesnis – mažiau pažeidžiamas momentinių pagundų, pavyzdžiui, kvaišalų ir, svarbiausia, politinių pažadų „duosim dar po trisdešimt“. Dabar gi sakoma: pasiimkite savo lėšas, išleiskite šiandien, o senatvėje jus pamaitins visagalė valstybė. Tuo patikėjęs ir kitokių šaltinių senatvei nesukaupęs žmogus tampa priklausomas – jis klusniai balsuos už kiekvieną, kuris pažadės keliais eurais didesnę pensiją. Jeigu mums rūpi, kad demokratinė valstybė išliktų, ji turi remtis kitokiu piliečiu – mokančiu prisiimti atsakomybę už ateitį, gyvenančiu ilgalaike perspektyva ir vertybėmis.
Politikų misija – ne pataikauti vienadieniams žmonių troškimams ir žemiausioms aistroms, bet ištvermingai kelti visuomenę į tikrąją atsakomybę ir laisvę.
Panaši tendencija matoma ir sveikatos srityje. Per tris dešimtmečius privatus sektorius padėjo sukurti tai, ką šiandien laikome savaime suprantamu dalyku: modernias klinikas, naują paslaugų kultūrą, atsakomybę už rezultatą, alternatyvą eilėms ir galimybę rinktis gydytoją. Užsipuolant privačias klinikas ir jose dirbančius medikus, iš esmės nubraukiami ne tik šios srities, bet ir visos nepriklausomos Lietuvos pažangos vaisiai – gebėjimas kurti, investuoti, tarnauti vieni kitiems, prisiimant riziką bei atsakomybę. Žmonėms vėlgi siunčiamas signalas, kad viskas, kas nėra valstybinė nuosavybė, gali būti bet kada paskelbta įtartina, neteisėta ir nepatikima.
Antras pavojingas žingsnis – idėja, kad priemokos yra „blogis“, kurį reikia išrauti su šaknimis. Tačiau bet kuri sveikatos sistema, kaip ir bet kuri ūkio šaka, susiduria su ta pačia realybe: žmonių poreikiai – beveik beribiai, o lėšos – ribotos. Jei žmogus kaip vartotojas nieko nemoka ir už nieką neprisiima atsakomybės, vienintelis „reguliavimo“ būdas lieka eilė. Simbolinės, aiškiai suprantamos priemokos – tai vienintelis būdas subalansuoti ribotus resursus ir įtraukti žmogų kaip sąmoningą, sprendimus priimantį dalyvį, o ne beteisį prašytoją.
Pasirašytas susitarimas su privačiu sektoriumi dėl bendradarbiavimo, viena vertus, parodė valdžios pragmatiškumą – „nukirsti“ privačią medicinos šaką valdžia vis dėlto nesiryš. Kita vertus, smūgis žmonių sąmonei jau įvyko: privatus sektorius buvo nuosekliai piešiamas kaip išnaudotojas, todėl dalis visuomenės ir toliau keiks „privatininkus“, ir tikėsis, kad „valdiškose“ įstaigose nebebus eilių. O kai paaiškės, jog eilės niekur nedingo (ir greičiau ilgėja, nei trumpėja), nusivils ir ta pačia valdžia, kuri pažadėjo „nemokamą“ rojų. Pavojų kelia ir tai, kad nesant oficialių priemokų, žmonės grįš prie daugeliui „savaime suprantamų“ vokelių kaip tiesioginės priemokos formos.
Artėjame prie paskutiniojo slenksčio. Dar ketveri metai, ir galime iš tikrųjų tapti laisvės tauta. Tačiau, lyg Mozės vedami, mes rizikuojame vis dažniau gręžiotis atgal. Nors pažadėtoji žemė čia pat, už kalno, mes jau beveik apsisukame eiti atgal. O, kaip vilioja saugumas, lengvesnis gyvenimas, kur mažiau atsakomybių ir daugiau teisių, vilioja pažadas, kad mumis visais bus pasirūpinta. Šiame etape svarbu įsisąmoninti, kad pagundos grįžti yra labai žemiškos, žmogiškos, daugybę kartų patirtos žmonijos istorijoje. Nuo jų neverta slėptis – geriau jas pripažinti ir demistifikuoti. Ir juo labiau politikams svarbu matyti ilgalaikę laisvos ir nepriklausomos Lietuvos perspektyvą.
Mums liko ketveri metai. Ir tai paskutinė proga pasirinkti laisvę.
Komentaras publikuotas naujienų portale DELFI.lt
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!
