Įsivaizduokime du ekonomistus, įžengusius į parduotuvę, kurioje lentynos visiškai tuščios. Vienas sako: „Problema ta, kad gamyba sustojo – nesukuriama pakankamai prekių.“ Kitas atsako: „Ne, problema ta, kad žmonės šių gėrybių nepakankamai nori, o vietoje to taupo pinigus – valstybė turi paskatinti paklausą.“ Tai debatas, kuris iki šiol lemia, kaip vyriausybės reaguoja į krizes, leidžia pinigus ir formuoja visą šiuolaikinės ekonomikos politiką.

Šis nesutarimas prasidėjo XX a. amžiaus pradžioje, kai žymiausias visų laikų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas pasiskelbė išvadavęs mus nuo prancūzų mąstytojo Jeano-Baptiste’o Say’aus tariamai paskleistos dogmos. Tik bėda, kad J. M. Keynesas nugalėjo „šiaudinę baidyklę“, o ne tai, ką iš tiesų skelbė prancūzų liberalizmo mokyklos atstovas.

Įvade į „Bendrąją teoriją“ prancūzų kalba (1939 m.) J. M. Keynesas rašė, kad jo siekis yra „galutinis išsivadavimas iš J. B. Say’aus doktrinos“. Tariamai prancūzų klasikas vadovavosi klaidinga prielaida, kad „pasiūla sukuria savo paklausą“. Tai reiškia, ekonomika visada veikia pilnu pajėgumu, o bet kokia nauja veikla tereiškia senosios pakaitalą. Šios idėjos kritika J. M. Keynesui suteikė pagrindą palaikyti didesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, socialinės rūpybos plėtrą ir aktyvesnę valdžios išlaidavimo politika.

Tačiau tai tebuvo J. B. Say‘aus idėjų karikatūra. Iš tiesų, J. M. Keynesas savo didžiajame veikale (nei jokiame kitame darbe) nei karto taip ir nepacitavo J. B. Say‘aus „Politinės ekonomikos traktato“ (Traité d’économie politique). Nepacitavo, nes J. B. Say‘us jokiame savo darbe to paprasčiausiai nesakė. Mano žiniomis, literatūroje tokia formuluotė pirmą kartą istorijoje užfiksuota (staigmena, staigmena) paties J. M. Keyneso 1933 m. paskaitų užrašuose. Tai reiškia, kad jis ir buvo pirmasis pavartojęs frazę „pasiūla sukuria savo paklausą“.

Kokia buvo tikroji J. B. Say‘aus mintis? Jis paprasčiausiai analizavo priežastinę grandinę – kad būtų suvartota, pirmiausiai turi būti sukurta. Padarykime tai, ko J. M. Keynesas pats niekada nepadarė. Pacituokime J. B. Say‘ų: „Užbaigęs savo gaminį, gamintojas skuba jį kuo greičiau parduoti, kad jo vertė nesumažėtų jo rankose. Ne mažiau jis skuba atsikratyti ir pinigų, kuriuos gauna mainais, nes ir pinigų vertė yra nykstanti. O vienintelis būdas atsikratyti pinigų – įsigyti kitą prekę ar gaminį. Taigi vien pats naujo produkto sukūrimo faktas iškart atveria kelią kitiems produktams.“ Vadinasi, produkcija iš tiesų sukuria priemones paklausai, tačiau tai nereiškia, kad balansas tarp šių dviejų ekonomikos pusių visuomet bus pasiektas, ar kad krizės nėra įmanomos. Tai buvo daug niuansuotesnė pozicija, nei J. M. Keynesas pavaizdavo savo „Teorijoje“.

Nors „Say‘aus dėsnio“ interpretacija tebuvo parodija, tai nesutrukdė J. M. Keynesui remiantis ja sukurti savosios teorijos. O veikiau, be šios parodijos pati teorija negalėjo būti suformuluota. Suprimityvintą mintį, kad vos pagaminus prekę, iš karto atsiras pakankamai norinčių ją nupirkti, galima lengvai apversti: paklausa sukuria pasiūlą. Tam reikalingas valstybės varomas (dirbtinai skatinamas) vartojimas per biudžeto deficitą, pinigų „spausdinimą“. Taigi, keinsistinę revoliuciją įgalino paties J. M. Keyneso sugalvotos klišės apvertimas.

Tikrųjų J. B. Say’aus idėjų supratimas svarbus ne tik akademiniuose ginčuose, bet ir siekiant suprasti moralinį produktyvios veiklos pagrindą. Kad gėrybė būtų suvartota, ji pirmiausiai turi būti pagaminta. Vadinasi, kad galėtume įsigyti norimą prekę, pirmiausiai turime ką nors, ko nori kiti, pasiūlyti mainais. Prieš tampant vartotoju – turi tapti kūrėju.

Šis suvokimas paskiepija nuo minčių, kurios kyla garsios 80-ųjų roko grupės „Dire Straits“ dainos „Money for Nothing“ veikėjams. Darbuotojas, dirbantis fizinį darbą, stumdantis šaldytuvus, sunkias dėžes, pamato per MTV televizijos kanalą grojančią roko žvaigždę. Atrodo, kad muzikantai, iš dirbančio sunkų fizinį darbą perspektyvos, gauna pinigus už nieką. Manoma, kad tereikėjo išmokti groti būgnais, gitara ir taip pat lengvai tapti turtinga roko žvaigžde. Tačiau tai atspindi J. B. Say‘aus idėjų esmę – pirmiau turi išmokti kokybiškai groti, tada kiti turi norėti klausytis tavo grojamos muzikos. Ir tik tada gali tapti vartotoju. Be kūrėjų vartojimas neįmanomas.

Originaliai publikuota IQ.