Į duris besibeldžiant kinų naujiesiems metams, viso pasaulio žvilgsniai krypsta į kitą pusrutulį. Donaldui Trumpui prisiekus JAV prezidentu, Amerikos žvaigždės paskelbė naują globalios ekonomikos erą. Šūkis „America First“ primena, kad didysis brolis nebelaiko savęs atsakingu už visą pasaulį. Muitai tampa politinės retorikos dalimi ir prasideda pasaulio rinkų perdalinimas. Mums belieka drebėti iš baimės arba drąsiai kovoti už savo konkurencingumą. Laisva prekyba mažai eksportuojančiai šaliai yra būtinybė, tačiau jei sąlygos keisis visiems, konkurencingumas taps esmine sąlyga išlikti ekonominiame – o gal ir ne tik – žemėlapyje. 

Investicijų klimatas ir pralaidumo dilema

Kol pasaulis ginčijasi, kaip apsaugoti globalų pasaulį ir planetos klimatą D. Trumpo sprendimų akivaizdoje, mes nacionaliniu prioritetu galime paskelbti investicijų klimatą. Tam klimatui labiausiai kenkia šalies institucijų nepralaidumas investicijoms. Pagerinimo reikalauja ir klimatas darbo rinkoje, ir mūsų vis dar menkas darbo našumas. Na, ir patinka tai, ar ne, investuotojai klimatą vertina pagal mokesčius, nes būtent nuo jų priklauso investicijų grąža – galutinis investuotojo motyvas. 

Užtenka vos vienos rankos pirštų suskaičiuoti prioritetus, kurie lems mūsų šalies gebėjimą išlikti konkurencinėje kovoje, net ir keičiantis pasaulinėms žaidimo taisyklėms. Jie taip pat reiškia gebėjimą pasirūpinti savo šalimi – kaip to tikisi didieji mūsų partneriai už Atlanto.

Neseniai visi pajutome, kaip stipriai nuo valdžios institucijų priklauso investicijos ir ekonomikos augimas. Pasirodo, net 165 projektai stovi nejudančioje eilėje, laukdami prisijungimų prie infrastruktūros. O kiek dar jų yra įstrigę valstybės institucijų stalčiuose, vildamiesi leidimų gamykloms, būsto statyboms, teritorijų planavimo ar žemės paskirties keitimo?

Nors valdžia mėgsta viską valdyti ir kontroliuoti, niekas tiksliai nežino, kiek potencialaus bendrojo vidaus produkto (BVP) surakinama tokiose „prastovose“. Mat, investuotojų kantrybė – didelė, bet ir ji turi ribas. Kapitalas prastovų nemėgsta ir visuomet teka ten, kur atsipirkimo procesai yra prognozuojami ir greiti. 

D. Trumpas savo kadenciją pradėjo žygiu už valstybės efektyvumą, skelbdamas, kad biurokratija yra ekonomikos augimo priešas. Mūsų ekonomikos ministras taip pat rodo teigiamą pavyzdį. Tačiau investicijų klimato pagerėjimas turi būti jaučiamas ne tik „stambiausiųjų klubui“, bet ir kiekvienam, kuris ketina kurti vertę Lietuvoje.

Žadėtą žygį už valstybės efektyvumą galėjome pradėti seniai, bet pradėkime nors dabar – kinų kalendorius suteikia tokią progą. To reikia ne tik verslui, to reikia valstybei ir jos institucijoms. Kuo greičiau į piliečius ir į verslą bus žiūrima kaip į klientus, o procesai tarnaus gerovės kūrimui, bet ne jos stabdymui, tuo stipresnę turėsime valstybę.  

Darbo rinkos augimas – spąstuose ir kvotose

Šiandien Lietuvoje dirba rekordinis skaičius žmonių – arti pusantro milijono. Tačiau šis pasiekimas – ne demografinės padėties stebuklas. Priešingai, daugiau gyventojų palieka darbo rinką nei į ją įsilieja jaunimo.

Nedarbo lygis pamažu didėja, nors šalyje užfiksuotas rekordiškai aukštas – 30 tūkst. siekiantis – laisvų darbo vietų skaičius. Kai darbo vietos ir bedarbystė auga vienu metu, tai nurodo į gilesnes užimtumo problemas. Užimtumo tarnyba jau skirsto bedarbius į „pasiruošusius“ ir „nepasiruošusius“ dirbti – tai gera pradžia. Tačiau esminė problema išlieka: Lietuvoje yra didžiausi nedarbo spąstai visoje Europos Sąjungoje, o tai reiškia, kad daliai gyventojų oficialiai dirbti finansiškai neapsimoka. 

Darbo rinkos pusiausvyrą šiuo metu itin stipriai palaiko darbo migrantai, grįžtantys tautiečiai ir karo pabėgėliai. Tačiau kas laukia šiemet, įvedus griežtas atvykstančiųjų darbuotojų kvotas? Optimistai gali džiūgauti, kad darbuotojų trūkumas privers ir toliau didinti atlyginimus, bet nepamirškime, kad tikrovėje pinigus reikia uždirbti, o produktus bei paslaugas – parduoti. 

Kai mažėja dirbančiųjų, sukuriama mažiau vertės, vadinasi griežta atvykstančiųjų darbuotojų kvota gali pakirsti ir BVP augimą. Vienintelis sprendimas – darbo našumo didinimas. Tai reiškia, kad kiekvienas darbuotojas per tą patį laiką turi sukurti daugiau vertės. Betgi našumui didinti vėl būtinos investicijos ir inovacijos. Kol jos įklimpusios prastovose dėl valdiškų leidimų ir suderinimų, našumo augimas telieka svajone. 

Mokesčiai: progresija ar stagnacija?

Investicijas į našumo didėjimą atbaido ir tai, kad už didesnės vertės kūrimą Lietuvoje vis dar baudžiama progresiniais mokesčiais. Ir nors jie pateikiami kaip socialinės lygybės viršūnė, deja, pastangos kurti gerovę nuo tos viršūnės skaudžiai nusirita – ir visada kažkur toliau nuo Lietuvos. Jei progresiniai mokesčiai nebus peržiūrėti, o dar ir taikomi platesniu mastu bet kokios rūšies pajamoms, investuoti Lietuvoje paprasčiausiai neapsimokės. Kapitalas ne tik teka ten, kur procesai greitesni, bet ir grąža didesnė – jis moka gerai skaičiuoti ir reaguoja akimirksniu. 

Galima paprieštarauti, kad investicijoms svarbu ne tik palanki aplinka, bet ir krašto saugumas. Žinoma, saugumas svarbus, bet drauge svarbūs ir būdai, kuriais jis finansuojamas. Iki šiol daugelio akys krypdavo į skolas ir mokesčių didinimą. Tačiau pakėlus krašto gynybos biudžeto kartelę, pažvelgta plačiau.

Mąstoma apie tai, kad milijardais vertinamas valstybinis turtas nėra strategiškai būtinas ir naudojamas neefektyviai. Iš tiesų, daugybė privačių gamyklų, daugiabučių ar paslaugų objektų vis dar glaudžiasi valstybinėje žemėje ar net valstybei priklausančiuose pastatuose dėl neįveikiamų procedūrų ar pradelstos žemės restitucijos. Jei šis turtas, laikantis visų būtinų saugumo reikalavimų ir galiojančių įstatymų, būtų perduotas privatiems savininkams, tai turėtų dvejopą poveikį saugumui: suteiktų papildomų lėšų į gynybos fondą ir skatintų kapitalo „įsišaknijimą“ Lietuvos žemėje.

Juk investuotojas, kuris turi ilgalaikį ryšį su žeme ir nekilnojamuoju turtu, yra labiau suinteresuotas ginti valstybę bei remti jos saugumą. O lakus kilnojamas kapitalas – tas, kurį lengva perkelti, priešingai – pabėgs, vos tik mokesčiai padidės. Tad finansuojant gynybą iš žemės bei nereikalingo turto pardavimo, leisime kapitalui „suleisti šaknis“ Lietuvos žemėje. Tai ne tik sustiprintų ekonomiką, bet ir užtikrintų visapusišką paramą krašto gynybai. 

Valstybės efektyvinimo pastangos suteiks netgi trejopą naudą: atvers kelią ekonomikos augimui, tvaraus sutaupymo šaltinius bei įgalins mūsų valstybę greitai bei efektyviai priimti sprendimus.   

Tad kol Kinija kaitins atmosferą gausiais naujametiniais fejerverkais, o JAV šaltai formuos naujas žaidimo taisykles „pagal Trumpą“, ką veiksime mes? Murmėsime, kad mūsų vietą Amerikos širdyje užėmė Marsas, priartėjęs prie Žemės arčiau nei bet kada? O gal skubėsime pasinaudoti pokyčiais? Kol pasaulio gigantai rungiasi dėl pirmaujančių pozicijų, mes turime kovoti dėl to, kas artimiausią dešimtmetį lems mūsų likimą – konkurencingumas ir gebėjimas užtikrinti krašto saugumą. 

Originaliai publikuota DELFI.