Koučeris: Sveiki, ponia Lietuva. Užsisakėte koučingo sesiją. Kodėl? Lietuva: Populiaru, visos draugės tik apie tai ir kalba. Nenoriu būti paskutinė. K: Ko tikitės iš šios sesijos? L: Aiškumo, kaip man augti toliau. Gal, kaip būti geriausiai – jei čia ne per daug? K: Jei apie tai mąstote, vadinasi, ne per daug. Kaip suprasime, kad sesija buvo naudinga? L: Hmm… Tegu visi pamato, kad reikalai keičiasi į gerą.

K: O kas dabar vyksta? L: Neramumai, triukšmas. Bet mano ekonomika auga, atlyginimai – greičiausiai Europoje, tiesa, ta pati Europa vis priekaištauja, kad atsilieka našumas. K: Kaip apibūdintumėte savo vidinę būseną vienu sakiniu? L: Noriu, kad visi būtų patenkinti, kad būčiau gerbiama ir… mylima. Juk tai normalu? K: Ką galite dėl to padaryti? L: Galiu labiau padėti žmonėms. Visi skundžiasi, kad trūksta pinigų.

K: Ką šiandien galite su tuo padaryti? L: Tiesą sakant, turiu kai ką atidėjusi senatvei, galiu kad ir dabar pasiimti. Sako, lauk 2050-ųjų, o kaip tada atrodysiu, neturiu supratimo, kas mane išlaikys senatvėje? Jei kas, manau, yra toks scenarijus – atvažiuos čia visokių svetimšalių, gal nebebūsiu tokia rugiaplaukė, akių mėlynumą gal teks prarasti. Ko nepadarysi dėl darbo rankų – svarbu tik, kad atvažiuotų dirbti, o ne pašalpų prašyti.

K: Grįžkime prie pinigų. Kur investuosite atsiimtas santaupas? L: Sako, kad šaldytuvas yra gera investicija, juolab kad paaiškėjo, jog neturime valstybinio maisto rezervo. O jeigu rezervą kaupsime iš ūkininkų produktų, jie gi paprastam sandėly ilgai neatlaikys. Tikrai, šaldytuvas – gera investicija! Žinoma, galiojimas vis tiek baigsis, tada išdalinsime vargšams.

K: Vargšų jūs visuomet turėsite su savimi… atsiprašau, čia nevalyvai išsprūdo. Norėjau paklausti – kas jus neramina? L: Valstybės pyragą kažkam reikia kepti. Mokesčius padidinome, tai dabar visi verkia, kad investicijų trūksta. Valdiškų tai netrūksta, nespėjame išdalinti. Bet privačių užjūrio princų, tų jaunikių, kaip senais laikais – šitų tikrai trūksta. Kas atjoja, tai daugiausia į karo pramonę. Mes jiems palengvinome, visus procesus pagreitinome. 

K: Ką konkrečiai? L: Panaikinome seną investicinę pasaką: nebeliko nei griovių, nei drakonų, nei paraiškų, derinimų, siuntinėjimo nuo kabineto iki kabineto – su antspaudais, pažymom ir „grįžkit po mėnesio“. <Pauzė> O žinote, ką? Jeigu karo pramonėje, stambiesiems galima visus griovius panaikinti, gal įmanoma tą patį padaryti ir saviems, mažutėliams? Net ir vidutiniokams. Va, puikus punktas, užsirašysiu! 

K: Patikslinkite, jums trūksta pinigų ar aiškumo, kas ir kaip juos sukuria? L: Ir to, ir to. Verslas sako, galime uždirbti šimtą milijardų per metus… bet tuoj pat prašo stabilumo, mažesnių mokesčių ir kad būtų pakankamai darbo rankų. O aš gi turiu galvoti ne tik apie verslą. K: Apie ką dar galvojate? 

L: Apie vargšus, bedarbius, profsąjungas. K: Ką dėl jų galite padaryti? L: Padidinti pašalpas ir atlyginimus, palengvinti streikų sąlygas. K: Kaip žinosite, kad pavyko pasiekti tikslą? L: Na, profsąjungos galės lengviau sutrikdyti darbdavių veiklą, tai anie privalės kelti algas ir nesiskųs, kad našumas neauga. K: Kaip tai padės pasiekti šimtą milijardų per metus? L: Ne viską reik pinigais matuoti! 

K: O jei investuotojas ateitų šiandien – ko jis ieškotų pirmiausia? L: Patikimumo. Stabilumo. Konkurencingumo. K: Ką jums reiškia būti konkurencingai? L: Kad mane rinktųsi: talentai, kapitalas, idėjos. Indeksuose pirmauti! K: Tai kaip galite padidinti savo patrauklumą? L: Hmm… Reikia plano, daug visko reikia: šveicariški mokesčiai, olandiška nuosavybės apsauga, britiškas kapitalo prieinamumas, skandinaviška energetika, biurokratija be „drakonų“. Bet tam visi turi prisiekti. Ir veikti.

K: Jei šiandien pavyktų pakeisti tik vieną dalyką – kas tai būtų? L: Cha! Kad konkurencingumo indekse būčiau pirma. K: O pirmas žingsnis? L: Nustoti save stebinti.

Originaliai publikuotas naujienų portale VZ.lt