Mokyklą kaip sistemą vis dažniau kvestionuoja vaikai, tėvai, mokytojai. Vykdomos reformos fragmentiškai keičia mokyklos veidą. Labiausiai kenčia mokiniai – per daug dėmesio skiriame klausimui „ką?“ ir per mažai – „kodėl?“, jų baimę nežinoti papildome ir prasmės trūkumu.

Kartą, etikos pamokoje, septintos klasės mokinė ant lentos nupiešė du apskritimus, mažesnį pavadino žinojimu, didesnį – nežinojimu. Ir tada paklausė manęs: jei po metų turėsiu daugiau žinių, žinojimo apskritimas bus didesnis, tačiau kaip keisis apskritimas, pavadinimu „nežinojimas“?

Lietuvių tautosaka jau senai byloja, kad kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių, dar seniau gyvuoja sokratiška išmintis – kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai. Atsakydama į septintokės klausimą, pabrėžiau: nežinojimo apskritimas irgi didės, nes kai ką nors sužinome, tai atveria naujus klausimus ir kitus, dar nepažintus horizontus.

Iššūkis žinojimui

Čia pokalbis kaip ir galėtų baigtis, bet šiandieninėje mokykloje galioja kiek kitoks požiūris: žinojimą turime didinti, o nežinojimą – mažinti. Taip nutinka, kai žinojimo ribos sutapatinamos su konkretaus mokomojo dalyko, vadovėlio, testo ar kontrolinio darbo ribomis. Supratęs pamoką, išsprendęs uždavinį būsi apdovanotas, o už nežinojimą – nubaustas.

Vienas ryškiausių šiuolaikinės visuomenės bruožų, matyt, rūpestis ne tik apskaičiuojamais, apibrėžiamais dalykais ar paprasčiausiu išgyvenimu, bet ir prasme. Kitaip tariant, rūpinamės ne tik savo buitimi, bet ir būtimi. Klausiame ne tik „ką?“, bet ir „kaip?“, „kodėl?“, „kam visa tai?“? Iš įvairių perspektyvų tyrinėjami reiškiniai veriasi kur kas plačiau, nei tai gali aprašyti vadovėliai ar apibendrinti testai. Išsitrina tarpdalykinės, matematiką nuo kalbų, ekonomiką nuo filosofijos, istoriją nuo geografijos, skiriančios ribos, vis dažniau fenomenai tyrinėjami tarpdiscipliniškai, įtraukiant ne tik dalykines žinias, bet ir prasmės elementą.

Baimės išraiškos mokykloje

Vėl grįžkime į mokyklos aplinką. Užtektų praeiti mokyklos koridoriumi pertraukos metu, kad pajustumėte tvyrantį, kartais užslėptą, kartais skaudžiai atvirą, baimės jausmą. Baimė nežinoti čia materializuojasi per šnabždesius, šūksnius ir burbėjimą: „kas gali duoti nusirašyti namų darbus?“, „ruošiausi atsiskaitymui, bet tikrai gausiu blogą pažymį“, „Kam iš viso eiti į mokyklą?“. Taip, mokiniai dažnai bijo blogo pažymio, tačiau ši baimė užgožia mokymosi tikslą – suprasti. Pasikalbėjus su prie kabineto ant grindų sukritusiais ir istorijos pratybas nusirašinėjančiais mokiniais aiškėja, kad baimindamiesi dvejeto, jie visai nesijaudina dėl to, kad nesupras priežasties ir pasekmės ryšio tarp dviejų istorinių įvykių. Dažnas iš jų nesuka galvos ir dėl nesąžiningo elgesio, tik dėl skaičiaus „du“, kuris įsižiebs dienyne, jei jie bus demaskuoti neatlikę namų darbų.

Baigiant mokyklą, abu laukai – baimės ir prasmės – pinasi vis labiau. Galimybių ateityje – daugybė, pasirinkimų – nors vežimu vežk, tačiau nuo to kartais tik dar baisiau. Ar aš būsiu pakankamas, ar galėsiu prisitaikyti, ar man bus įdomu? – sukasi jiems galvoje. Per dvylika metų dažnas mokinys įprato atlikti užduotis, kurios reikalauja tik faktinių žinių, kurias gali išspręsti, padėti tašką ir pamiršti. Atėjus laikui užverti mokyklos duris, dažnas jaučiasi taip, tarsi žinios jo galvoje nesisietų tarpusavyje. Tas kratinys ir trikdo, ir vargina, ir, nori jie to ar nenori, atgena prasmės klausimą – kam visa tai?

Baisu žengti už mokyklos ribų, nes mokykloje apie prasmę galvoti jei ir mokė, tai tik fragmentiškai, o ši patirtis dažniausiai buvo užgožiama lyg iš gausybės rago byrančių reikalavimų, atsiskaitymų ir daugybės „ką?“, nepaliekančių vietos nei „kaip?“, nei „kodėl?“, nei „kam visa tai?“, nei „kas, apskritai, aš esu?”. Labai greitai tampa aišku, kad kur kas svarbiau buvo mokytis mąstyti, priimti sprendimus, suklysti, rasti motyvacijos vėl bandyti iš naujo, turėti drąsos pasakyti, kad kažko nežinai.

Klausimų keliantis virsmas

Grįžkime dar trumpam į mokyklą. Šiandien itin daug šurmulio kelia istorijos valstybinis egzaminas. Visuomeninio ugdymo mokslų blokui priklauso istorija, ekonomika, geografija ir filosofija. Dvyliktoje klasėje laikant vieno iš šių dalykų egzaminą (išskyrus ekonomikos), mokiniai turės atlikti naują užduotį – parašyti argumentuotą tekstą. Tai jau ne tik apie faktus, bet ir apie mąstymą. Kaip susieti įvykius tarpusavyje, kaip jungti filosofinius kontekstus, kaip mąstyti apie save, mus supančių įvykių apsuptyje, galiausiai, kaip teoriją susieti su realaus gyvenimo pavyzdžiais? Čia jau baimė kyla ir mokytojams, ne tik mokiniams, nes mokytojai nesijaučia turintys pakankamai patirties to mokyti, o mokiniams tai irgi naujovė. Pernelyg ilgai vieni dėstė faktus, o kiti juos bandė atsiminti. 

Susipriešinimas dėl argumentuoto teksto rašymo, simboliškai įprasmina pokyčius, vykstančius ne tik mokykloje, bet ir platesnėje visuomenėje. Vieni juda inertiškai – nori likti prie mokslo, kaip sudėtingo faktų rinkinio. Kiti sako, kad faktus už mus kur kas geriau jau dabar žeria dirbtinis intelektas. Rinktis tik vieną ar kitą nereikėtų, verčiau fokusuotis į žmogišką autentiškumą, kitaip tariant, į mąstymą, idėjų generavimą, kūrybinius sprendimus, įžvalgas apie save, kitus ir pasaulį. Svarbu nebijoti klausti ne tik kaip, pavyzdžiui, ekonomika moko mus gyventi ribotų išteklių pasaulyje, bet ir filosofiškai, psichologiškai, antropologiškai nagrinėti žmogų, jo veikimą ir gyvenimo prasmę. Istorijos pamokose ne tik narstyti faktus, bet ir klausti, kas yra laikas bei ko žmogus gali išmokti iš praeities įvykių? Matematikos pamokose ne tik spręsti lygtis, bet ir gilintis į tai, kas yra skaičiai ir kodėl žmogui svarbus loginis mąstymas.

Jei prasmės klausimai rūpi suaugusiems žmonėms, to turėtume mokyti ir vaikus. Vadinasi, mokytojai, administracijos darbuotojai ir tėvai, turėtų leisti sau ir mokiniams išeiti už vadovėlio arba „nes taip visada buvo“ ribų, smalsiai ir su džiaugsmu tyrinėti pasaulį. Juk pagrindinė mokyklos užduotis – kartu su vaikais atrasti, kad pažinimo procesas yra ne tik varginantis, bet ir ne mažiau smagus užsiėmimas, tebesitęsiantis ir po pamokų, ir baigus mokyklą, o šį džiaugsmą atradusius apdovanojantis ne pažymiais, o mąstymo pokyčiu, baimę pakeičiančia drąsa.

Nežinoti visai nebaisu. Baisu yra tik nenorėti sužinoti. Todėl fokusuotis turime ne į baimę, o į prasmę. Jei savęs neapribosime, nežinojimo apskritimas visada bus didesnis už žinojimo, tiek besimokant pirmoje, tiek dvyliktoje klasėje, tiek, jei tik pasiseks, nugyvenus šimtą metų.