Galiojanti Lietuvos pelno apmokestinimo sistema riboja įmonių galimybes investuoti ir silpnina šalies konkurencingumą regione. Skirtingi apmokestinimo modeliai, analizuojami šiame darbe, turi skirtingą poveikį investicijų dydžiui, o drauge ir ekonomikos plėtrai.
Parsisiųskite analitinę medžiagą
Lietuvoje pelnas apmokestinamas du kartus – taikant mokestį įmonės uždirbtam pelnui ir po to dar kartą paskirstant jį dividendais. Taip bendra mokesčių našta gali siekti net 29,44 proc., nes pajamos apmokestinamos pakartotinai – 17 proc. pelno ir 15 proc. pajamų mokesčiu. Mokestis sumokamas pelno dar neuždirbus – mokestį apskaičiuoti ir apmokėti reikia avansu – tai daro neigiamą poveikį įmonių apyvartinėms lėšoms.
Pelno mokestis – lengvatų ir įvairių atskaitymų taikinys. Jam galioja tokios lengvatos ir atskaitymai, kaip sumažintas pelno mokesčio tarifas mažoms įmonėms, investicinio projekto, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros nuostatos, patentų dėžutė, „žaliasis investicijų koridorius“ ir kt. Pasinaudojimas pastarosiomis apmokestinamąjį pelną mažinančiomis nuostatomis yra brangus ir prieinamas tik mažai daliai įmonių. Investicinio projekto efektyvumą slopina dirbtiniai kriterijai ir apribojimai, kuriantys administracinę naštą bei neapibrėžtumą tiek įmonėms, tiek mokesčių administratoriui.
Šis modelis užtikrina, kad tos pačios pajamos apmokestinamos tik vieną kartą, o pelnas, kuris skiriamas investicijoms ar įmonės rezervams nėra apmokestinamas. Tai palengvina mokestinę apskaitą, nes panaikina poreikį skaičiuoti nusidėvėjimą mokesčių tikslais. Skaičiavimai rodo, jog paskirstytojo pelno mokesčio modelis lemia didžiausias įmanomas investicijas. Pavyzdžiui, norint išmokėti pusę uždirbto pelno dividendais, investicijoms galima būtų skirti visą likusią pusę – 5 000 eurų. Išmokant tokio paties dydžio dividendus esant dabar galiojančiai pelno mokesčio sistemai, investicijoms būtų skirta tik 3 418 eurų.
Taikant REINVESTUOJAMO PELNO NEAPMOKESTINIMO REŽIMĄ, uždirbtas pelnas apmokestinamas atskaičius įgyvendintų investicijų vertę. Šis pelnas dar kartą apmokestinamas paskirstant jį dividendais. Įgyto turto nusidėvėjimas mažina apmokestinamąjį pelną ateinančiais laikotarpiais. Skaičiavimai rodo, jog reinvestuojamo pelno neapmokestinimas, palyginus su galiojančiu modeliu, lemia penktadaliu didesnes – 4 118 eurų dydžio investicijas.
Atsižvelgiant į tai, jog investicijos dažniausiai yra ne vienerių metų, o ilgo laikotarpio sprendimas, tikslinga neapmokestinti ir ateities laikotarpių investicijoms kaupiamus rezervus. Tai leistų įmonėms greičiau sukaupti lėšas, reikalingas investicijos įgyvendinimui.
2026 M. ĮSIGALIOJĘS MOMENTINIO NUSIDĖVĖJIMO MODELIS NĖRA REINVESTUOJAMO PELNO NEAPMOKESTINIMO ATITIKMUO, nes jis nekeičia bendros sumokamų mokesčių sumos, tik perkelia mokestinę naštą į tolimesnius laikotarpius. Šis sprendimas neleidžia iš apmokestinamojo pelno atskaityti investicijų vertės, bet suteikia galimybę iš karto „nudėvėti“ įsigytą turtą, sumažindamas apmokestinamąjį pelną pirmaisiais metais, tačiau padidindamas jį ateinančiais laikotarpiais. Tai palengvina įmonių pinigų srautų valdymą, tačiau reikšmingai investavimo nepaskatina. Be to, momentinį nusidėvėjimą leista taikyti tik daliai ilgalaikio turto rūšių.
Siekiant pagerinti įmonių prieigą prie kapitalo, tikslinga įgyvendinti reinvestuojamo pelno neapmokestinimo modelį ir svarstyti perėjimą prie paskirstytojo pelno mokesčio modelio ateityje.
1. Galiojanti pelno mokesčio sistema apsunkina investicijas, įtraukdama į apmokestinimo bazę ir investicijoms skirtą pelno dalį. Taikliausias ir teisingiausias sprendimas yra paskirstytojo pelno mokestis, kurio objektas – iš įmonės „išimamas“ pelnas – dividendai.
Šis modelis užtikrina, kad tos pačios pajamos apmokestinamos tik vieną kartą, o apmokestinimas nenutraukia natūralių ekonomikos procesų – pavyzdžiui, kai uždirbtos pajamos nėra skiriamos vartojimui, o dalyvauja tolesniame vertės kūrimo cikle, kaupiami rezervai ateities laikotarpių investicijoms.
2. Kompromisinis variantas, galintis pagerinti įmonių prieigą prie jų pačių uždirbto kapitalo ir paskatinti investicijas, yra reinvestuojamo pelno neapmokestinimo modelis (nulinis tarifas reinvestuotam pelnui). Jis leidžia penktadaliu padidinti įmonės investicijas, lyginant su dabar galiojančia pelno mokesčio sistema.
3. Momentinio nusidėvėjimo modelis nėra reinvestuojamo pelno neapmokestinimo atitikmuo, nes jis nekeičia bendros mokesčių naštos, tik perkelia ją į tolimesnius laikotarpius. Dėl to, siekiant realiai paskatinti investicijas ir pagerinti įmonių prieigą prie nuosavo kapitalo, reikalingas reinvestuojamo pelno neapmokestinimo modelis.
4. Kol nesusitarta dėl reinvestuojamo pelno neapmokestinimo, svarbu panaikinti iki šiol galiojančius biurokratinius apribojimus, taikomus vykdant investicinį projektą, momentinį nusidėvėjimą ar MTEP:
Panaikinti reikalavimą įrodinėti, kad investicijos skirtos naujų, papildomų produktų gamybai ar paslaugų teikimui arba gamybos atnaujinimui ar pajėgumų didinimui.
a. Panaikinti paskatos taikymo ribojimus atskiroms turto rūšims;
b. Panaikinti reikalavimą, jog mokestinė paskata gali būti taikoma išskirtinai tik naujam turtui;
c. Panaikinti reikalavimą apskaičiuoti, kokią dalį pelno sąlygoja MTEP veiklos rezultatai, pakeičiant juos universalesniais, žemesnę administracinę naštą sukeliančiais kriterijais;
d. Leisti taikyti momentinį nusidėvėjimą visoms ilgalaikio turto rūšims.
[1] Pateiktos vizualizacijos parengtos darant prielaidą, jog uždirbto pelno suma siekia 10 000 eurų, o savininko grynosios pajamos po investicijų ir mokesčių lygios 4 150 eurų. Tai leidžia iliustruoti, kaip skirtingi apmokestinimo modeliai veikia investicijų vertę.
Dėkojame, kad užsiprenumeravote!