Antros pensijų pakopos langas atidarytas. Valstybė pasirūpino tais, kurie nori pro jį išeiti. Jau aiškėja, kad
tokių žmonių – apie keturiasdešimt procentų, taigi, mažuma. Dabar laikas pasirūpinti dauguma – tais, kurie nori likti.

O norintiems likti rūpi du dalykai. Pirma – anuitetų ateitis. Antra – santaupų dydis, tiesiogiai priklausantis
nuo įmokų sąlygų. Pradėkime nuo anuitetų.

Šiandien kaupimas antroje pakopoje tiek liberalizuotas, kad dar du metus iš ten galima išlipti pro langą,
galima bet kada pasiimti ketvirtį sukauptų lėšų, galima pasitraukti ir dėl ligos – sąrašas išties ilgas. Žmonės
stebisi, kad tik vienas dalykas lieka nenuoseklus, tarsi užcementuotas: tai anuitetai.

Visą gyvenimą privačiai kaupęs žmogus, išėjęs į pensiją, sužino, kad jo sukaupta suma patenka į „Sodrą“ ir
virsta reguliaria išmoka – anuitetu. Formaliai yra keli pasirinkimai: standartinis anuitetas, standartinis su
garantuojamu laikotarpiu, ir atidėtasis, kai iki 85-erių mokamos periodinės išmokos, o nuo 85-erių –
anuitetas. Skamba tarsi pasirinkimų yra, bet ar tikrai?

Anuitetus moka beveik išskirtinai tik „Sodra“ ir jie yra neindeksuojami. Todėl žmonės pagrįstai baiminasi,
kad laikui bėgant jų išmokos gali prarasti vertę. Ir klausia: kokia logika, jeigu šiandien man atidaro langą
išeiti, o sulaukus pensijos – pasirinkimų mažiau ir viskas sueina į vieną mokėtoją – „Sodrą“?

Tad gal anuitetui irgi reikia „lango“? Lango, kuris leistų gauti reguliarias išmokas – nebūtinai kas mėnesį –
iš pasirinkto privataus tiekėjo. Politikai nuolat pabrėžia, kad anuitetams reikia daug apdraustųjų, kad sistema veiktų patikimai – todėl verta svarstyti, kad toks tiekėjas galėtų būti ir reikalavimus atitinkantis europinis
fondas. Šiuos dalykus svarbu nutarti dabar, kol dviejų metų langas atidarytas. Nes tiems, kurie svarsto –
pasilikti ar išeiti – anuitetai dažnai tampa esminiu pasirinkimo kriterijumi.

Antras klausimas – santaupų dydis. Žmonės, pradėję žvalgytis po skaičiuokles, nustebo, kad kapitalo rinkos prieaugis žymiai viršija jų sumokėtas įmokas. Lietuvos pensijų fondai per pastaruosius penkerius metus vidutiniškai uždirbo 8,3 proc. metinę grąžą. Tai pagrindinis tokio kaupimo privalumas – žmogaus „nejudinami“ pinigai užauga rinkoje. Neretam žmogui kyla klausimas – kodėl gi nesumokėjus daugiau, kad sniego gniūžtės efektas leistų sukaupti šimtatūkstantines sumas – ir tai taptų ne išimtimi, o taisykle.

Paslaptis tokia: privačiam kaupimui paprastai skiriame 3 proc. pajamų, o „Sodros“ pensijai triskart daugiau – 9 proc. Stovintiems ties lango atbraila verta žinoti, kad pagal įstatymą gali atidėti daugiau negu 3 proc., gali netgi pasinaudoti mokesčių atskaita, panašia į tą, kuri galiojo III pakopai: iki 1 500 eurų per metus siekianti įmoka leistų susigrąžinti iš GPM iki 300 eurų. Skamba kaip gera paskata, bet.

Pirma, reikia aiškiai atskirti šias ribas nuo tų, kuriomis kaupiantys III pakopoje naudosis dar dešimt metų –
nes tai aktyviausi, sąmoningiausi kaupėjai, kurie tikėtina, liks ištikimi ir II pakopai. Antra, Lietuvoje įprasta
ir netgi įstatymu reikalaujama indeksuoti pensijas ir socialines išmokas, indeksuojamos netgi baudos ir kitos įmokos valstybės naudai. Tačiau pensijų įmokų atskaitymo lubos nuo įvedimo 2019 m. nebuvo indeksuotos.

Jeigu perskaičiuotume jas pagal vidutinio darbo užmokesčio augimą – gautųsi ne pusantro, o beveik trys
tūkstančiai eurų. Atsiradus adekvačioms riboms, žmonės būtų realiai motyvuoti atidėti pensijai daugiau –
kas po 5, kas po 8, o kas ir po 10 proc. atlyginimo.

Sprendimų yra. Svarbu, kad būtų politinė valia pasirūpinti ne vien tais, kurie nutraukia ilgalaikį
įsipareigojimą ir skuba bėgti pro langą, bet ir tais, kurie laikosi sutartyje duoto žodžio, nenori būti valstybei našta senatvėje ir tikisi iš valstybės tokio pat palankumo. Jei jau atidarėme langą išeinantiems – leiskime kvėpuoti ir pasiliekantiems.

Originaliai publikuotas naujienų portale LRT.LT