„Jeigu vaidini – tai pajuntam iš karto. Ir tada nebesvarbu, ką pasakei – svarbu, kad tai nebuvai tu“, – savo mokiniams sako retorikos mokytojas, geštalto terapeutas Donaldas Duškinas. Jo žodžiais, kalbėjimas nėra įgūdis, kurį galima išmokti – tai gyvenimo būdas.

D. Duškinas kviečia pradėti ne nuo oratorinių pratimų, o nuo santykio su savimi. Tikras pokytis prasideda tada, kai pasakai sau: „Esu toks, koks esu: su savo privalumais ir su savo trūkumais. Tik tada gali kalbėti taip, kad pats savimi patikėtum.“

Pasak D. Duškino, kalbėti nuoširdžiai trukdo ne žinių stoka, o iš vaikystės atsinešta trauminė patirtis: „Pirmoji klasė, deklamuoji eilėraštį, užsikerti – klasė juokiasi.“ Ta emocija lieka ilgam, kartais – visam gyvenimui. Tačiau būtent šioje baimėje prasideda augimas.

Ir suaugę mes vis dar išeiname prieš „klasę“ – tik ji vadinasi auditorija arba rinka. Klausimas – ar nori parduoti, ar padėti kitam nusipirkti? Vienu atveju – dėmesys į save, kitu – į tai, ką gali duoti. Vertė atsiranda tik tada, kai tai, ką kuri, iš tiesų atliepia pasaulio poreikį.

D. Duškinas primena japonišką ikigai: daryk tai, ką myli, ką moki, ko reikia pasauliui ir už ką jis pasiruošęs sumokėti. Tačiau net jei viskas sutampa – tai dar negarantuoja priėmimo.

Tinklalaidėje „Beyond Economics and Back“ – psichologas D. Duškinas ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva apie tai, kaip įveikti baimę, priimti save, nebijoti minios ir įtikinti ją tuo, kuo pats tiki.