„Kai buvau vaikas, Lichtenšteino monarchas man pasakė: mūsų pareiga – saugoti žmones nuo valdžios. Jei turi galią, tavo pirmas uždavinys yra riboti valdžios galias, o ne jas plėsti.“ Šiuos žodžius per trumpą viešnagę Lietuvoje ištarė Lichtenšteino kunigaikštis Michaelis.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto 35-mečio proga pakviestas svečias pasirodė daugeliui netikėtas: laisvės, ribotos valdžios ir atsakomybės misija, o svečias – monarchijos atstovas. Ir jo išsakyta šeimos nuostata nuskambėjo beveik paradoksaliai – iš kartos į kartą perduodama valdovo pareiga saugoti žmones nuo valdžios ir riboti valstybės galią.

Kunigaikščio žodžiai pataikė tiesiai į Lietuvos visuomenės skaudulį, kuris vis dažniau jaučiamas, bet retai įvardijamas. Pastarųjų metų pilietiniai protestai viešai atrodo kaip kova dėl konkrečių įstatymų, asmenybių ar galios sprendimų. Tačiau jų šerdyje glūdi paprastas reikalavimas: kad valdžia nepiktnaudžiautų jai suteiktomis galiomis.

Tai – ribotos valdžios ilgesys, net jei pats žodis „ribota valdžia“ plakatuose ir neskamba. Žmonės nebenori būti traktuojami kaip banda, kuriai „nuleidžiama iš viršaus“ ir „paaiškinama po fakto“. Jie nori, kad sprendimai būtų priimami kartu su jais ir nebūtų akivaizdžiai trumparegiški, o valdžia laikytųsi ne tik įstatymo raidės, bet ir jo dvasios.

Ribotos valdžios idėja nėra mūsų „išradimas“. Tai – Vakarų  civilizacijos ir politinės tradicijos stuburas, gyvuojantis nuo Magna Carta laikų: valdžia turi būti ribota įstatymu, nekapojanti žmonėms galvų ir neatimanti iš jų valdų kai tik to užsimano. Klasikinėje politinėje mintyje ši mintis nuosekliai tęsiama: Charles de Montesquieu ir James Madison pabrėžė, kad valdžia turi būti sutvarkyta taip, kad ribotų pati save, o ne plėstų savo galias be saiko. Mūsų šalies Konstitucija šią tradiciją perima, aiškiai įvardindama: „Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o suverenitetas priklauso tautai. Pagrindinis šalies įstatymas įtvirtina valdžių padalijimą, žmogaus teises ir laisves bei savivaldos principus.

Tačiau šią Konstitucijos dvasią kasdienybėje lengva pamesti, vis dažniau atskiriant laisvę ir atsakomybę: laisvę suprantant kaip neribotą teisę reikalauti, o atsakomybę – kaip naštą, kurią turėtų prisiimti „kiti“ – verslas, mokesčiais suneštas biudžetas arba Europos Sąjunga. Vis giliau klimpstame į ydingą susitarimą: atiduokite daugiau galios valdžiai, o mes jus apsaugosime – nuo gyvenimo krizių, rizikų ir klaidų.

Toks „saugumas“ turi kainą: valdžios galios visuomet plečiamos žmogaus laisvių sąskaita. Ribotos valdžios principas čia reikalingas ne kaip graži teorija, o kaip saugiklis: priminimas, kad valstybė yra piliečių įrankis ir tarnas, o ne jų likimų vadybininkė.

Ateinančiais metais ribotos valdžios tema neišvengiamai taps Lietuvos politikos vinimi. Valdžia, kuri žada viską visiems – nemokamai ir be ribų – nebežavi, o kelia įtarimą. Valdžia, kuri žada žmonėms tai, ko ji duoti negali, ir tai, ko duoti nereikia, nepalieka žmonėms atsakomybės. O be jos, kaip žinia, nėra ir laisvės.

Ir čia svarbu ne tik įstatymų nustatytos ribos, bet ir pati valdančiųjų laikysena: santūrumo, pagarbos ir tarnystės dvasia. 

Kritikus girdžiu ir skubu jiems atsakyti: ribota valdžia nėra „silpna valdžia“ ir tikrai nėra chaoso receptas. Ji nepalieka likimo valiai tų, kurie pasirūpinti savimi negali. Tai pamatinis principas, kad valstybė turi aiškias, skaidriai apibrėžtas funkcijas, o visa kita paliekama žmonėms, bendruomenėms, verslui. Ji reiškia įstatymo viršenybę, ilgalaikes taisykles, pagarbą nuosavybei, prognozuojamą aplinką ir tai, kad pilietis laikomas ne prašytoju ar globotiniu, o partneriu ir suverenu. Mažai valstybei tai išlikimo sąlyga.

Ribota valdžia neatsiejama ir nuo subsidiarumo: sprendimus priimti kuo arčiau žmonių. Kuo daugiau gali nuspręsti savivalda, bendruomenės, profesinės asociacijos, tuo mažiau erdvės atsiranda centrinei valdžiai. Tačiau mes nuo sovietmečio paveldėjome savitą „atvirkštinį subsidiarumą“ – kai savivaldai ir bendruomenėms kažkas žadama „nuleisti iš viršaus“, o ne atvirkščiai – kai žmonės deleguoja „į viršų“ tai, su kuo patys nepajėgūs susitvarkyti.

Ribotos valdžios ir valdymo priešingybė – biurokratija. Biurokratai  nebūtinai yra „blogi žmonės“. Dažnai tai mandagūs, taisykles mylintys profesionalai, valstybininkai. Tačiau sistema, kurioje jie dirba, turi stiprią inerciją – plėstis. Ji nuolat gimdo vis naujas procedūras, ataskaitų formas ir reikalavimus. Valdžia mėgsta sakyti, kad tai dėl vartotojų apsaugos, kovos su nusikalstamumu, skaidrumo ir stabilumo. Tik viena bėda – pamažu visi tampa neaprėpiamų ir nebepaaiškinamų normų vergai. Nesutinkantys su tuo žmonės ir kapitalas renkasi kitas jurisdikcijas – tokias kaip Lichtenšteinas.

Tad Lichtenšteino pamoka mažoms valstybėms labai svarbi. Kaip sakė Kunigaikštis Michaelis, mažai šaliai būtina turėti du dalykus – auksą ir paraką. Auksas – tai ne kalnų rūda, o žmonės, kurie yra kūrybiški, patriotiški, verslūs ir sugeba pasiekti gerovę, prilygstančią Vakarų šalims. Tai atvira ekonomika, pagarba nuosavybei, stabilios taisyklės, kurios nesikeistų kas ketverius metus.

Mūsų parakas – ne tik kariuomenės sandėliai ir gynybos biudžetas. Tai žmonių pasiryžimas ginti valstybę ir gebėjimas kasdieniu darbu užtikrinti krašto apsaugą. Tam, kad mūsų auksas ir parakas neišsibarstytų, ir yra būtinas ribotos valdžios principas.

Ir tai nėra tik Konstitucija ir įstatymų nustatytos ribos, bet ir pati valdančiųjų dvasia: nesigėrėti suteikta valdžia, išlaikyti romią, nuolankią tarnystės laikyseną, nesisvaidyti žodžiais – nes jie Olimpo viršūnėje turi kitokią galią. Kitaip tariant, visais būdais save riboti, siekti saiko ir santūrumo – šių dalykų įstatymais neaprašysi, bet būtent jiems mes esame ypač jautrūs – bent jau tol, kol esame laisvi žmonės, o ne tironus garbinanti, pažeminta ir beteisė minia. 

Originaliai publikuotas naujienų portale DELFI.lt